Home

Beržai – jautrūs genėjimui, nes jų šakos ir kamienai gausiai teka sultimis („verklena“), todėl netinkamai arba netinkamu metu genint galima stipriai pakenkti medžiui. Norint išvengti žalos ir skatinti sveiką augimą, būtina laikytis kelių svarbių taisyklių.

Kada genėti beržus?

Optimalus laikas:

• Vėlyvas ruduo arba žiema – lapkritis–vasaris (kai medžiai ilsisi, dar nevyksta intensyvus sulų judėjimas).
• Geriausia – kai nėra šalčių, bet iki sulučių (t. y., iki kovo pradžios).

Genėjimo vengti:

• Pavasarį (kovo pabaiga–gegužė) – tuo metu beržuose pradeda stipriai tekėti sultys, pjūvių vietose gali pasirodyti žymus „verksmas“. Tai kenkia medžio sveikatai, lėtina žaizdų gijimą.
• Vasarą (birželis–rugpjūtis) – aktyvaus augimo metu beržus geriausia neliesti.

Genėjimas rudenį (rugsėjį–spalį)

• Galimas tik tuomet, kai lapai jau nukritę, bet dar neprasidėjo šalčiai. Visgi, žiema – saugiausias periodas!

Genėjimo taisyklės:

• Pašalinkite sausas, pažeistas, kryžmines arba žemyn augančias šakas.
• Formuokite medį palaipsniui – venkite per didelių, staigių pjūvių (daug vienu metu nupjautų stambių šakų).
• Stambius pjūvius užtepkite sodo tepalu.
• Genėkite sausu, nesnieguotu (arba nedideliu šalčiu) oru.

• Beržus geriausia genėti vėlyvą rudenį–žiemos pradžioje (lapkritis–vasaris), iki prasidedant sultų tekėjimui.
• Pavasarinio ir vasarinio genėjimo vengti!

Ąžuolo sodinimas ir priežiūra – labai svarbi tema tiek sodybai, tiek miško atkūrimui, parkams ar net miesto želdynams. Ąžuolas (Quercus robur, Quercus petraea ir kt.) – ilgai augantis, bet ypatingos vertės medis, kuris teisingai prižiūrimas užauga į galingą žaliuojantį milžiną net kelioms kartoms.

1. Kada ir kaip sodinti ąžuolus?

Sėklomis (gilėmis):

• Sėkite tiesiai į žemę spalio–lapkričio arba anksti pavasarį (giles reikia trumpai pamirkyti ir laikyti drėgmėje, kol pasirodys šaknys, jei sėjate pavasarį).
• Gilės sėjamos 2–5 cm gylyje, iškart į nuolatinę vietą, nes persodinant daigus pažeidžiamos ilgos šaknys.
• Labai didelis gilės daigumo procentas, jei sėjama šviežia sėkla.

Sodinukais:

• Optimalus laikas – ankstyvas pavasaris arba rudens vidurys.
• Sodinama daigynuose užauginti arba miške rasti jauni sodinukai (1–2 metų), turintys sveiką šaknų sistemą.
• Sodinimas labai svarbus – kasti duobę bent 30–40 cm gylio ir pločio, šaknis trumpinti tik esant būtinybei, sodinant šaknies kaklelis turi būti žemės paviršiuje.
• Po pasodinimo gerai palaistyti.

2. Vieta ir dirva

• Ąžuolas nelepus, bet geriausiai auga derlingoje, giluminėje, drėgnoje, bet neprastai drenuotoje dirvoje.
• Nemėgsta užmirkimo ir smėlio, blogai klesti rūgščioje žemėje.
• Vieta turi būti atidaryta saulės šviesai – šviesa būtina intensyviam augimui ir vainiko formavimui.
• Nuo kitų vasaržalių medžių ar krūmų laikykite bent 2–3 metrų atstumą (ąžuolui reikia erdvės).

3. Priežiūra

• Pirmaisiais metais svarbi nuolatinė priežiūra:
  • Ravėti aplink daigą, kad neperspaustų piktžolės.
  • Mulčiuoti (žieve, šiaudais ar sodininkystės audiniu), kad ilgiau išsilaikytų drėgmė ir mažiau veistųsi piktžolės.
  • Laistyti per sausras, ypač pirmus 2–3 metus.
  • Apsaugoti nuo laukinių žvėrių – aptverti vieliniu tinklu/aukšta sietele arba apvynioti kamieną spirale.
  • Saugoti nuo mechaninių pažeidimų (šienavimo, grybinimo, gyvulių trypimo).
• Aukštėjant sodinukui, atitinkamai padidinti apsaugos spiralę ar aptvarą.
• Genėti nereikia – išskyrus atvejus, jei atsiranda „du viršūniniai“ ūgliai (formuojant pagrindinį kamieną), pašalinkite silpnesnį.

4. Dažniausios problemos

• Blogas prigijimas arba stresas – dėl išdžiovinimo, žvėrių nugraužimo arba šaknų pažeidimo sodinimo metu.
• Lėtas augimas – dėl pavėsio, prastos dirvos arba per dažno persodinimo.
• Lapų ligos, amarai – retais atvejais purkšti švelniais fungicidais ar insekticidais, bet dažniausiai ąžuolas atsparus.

Ąžuolą sodinkite pavasarį arba rudenį, į gilų, gerai paruoštą dirvos sluoksnį. Jauną sodinuką saugokite nuo piktžolių, sausros ir žvėrių. Nelaistykite per daug, bet per sausras – padėkite įsišaknyti. Netrikdykite šaknų, venkite dažnų persodinimų! Pasirinkę tinkamą vietą, gausite patį gražiausią, ilgaamžišką Lietuvos medį.

Šilkmedis – ilgaamžis medis ar krūmas, duodantis saldžius vaisius ir puikiai tinkantis tiek dekoratyviniam, tiek vaisiniam sodui. Tinkamas genėjimo laikas padeda išlaikyti gražią formą, padidina derlių ir augalo sveikatą.

Kada geriausia genėti šilkmedį?

1. Pagrindinis genėjimo laikas

• Ankstyvas pavasaris – kovo pabaiga–balandis (prieš vegetacijos pradžią, kol nepradėjo brinkti pumpurai).
• Šilkmedžiai vegetaciją pradeda vėlokai, todėl laiko genėti pakanka nuo ankstyvo pavasario iki kol pradeda sprogti pirmieji lapeliai.

2. Vasarą ir rudenį

• Vasarą, po derliaus nuėmimo, galima truputį apgenėti jaunas ataugas ar pašalinti pažeistas/sergančias šakas, bet stiprus genėjimas vasarą nerekomenduojamas (medis praras daug sulčių, šakos ilgai „verkia“).
• Rudenį intensyvus genėjimas nerekomenduojamas – žaizdos gali nespėti užgyti iki šalčių.

Genėjimo taisyklės

• Ankstyvą pavasarį šalinkite pažeistas, susikryžiavusias, per tankias, silpnas ar įsikūnijusias šakas.
• Formuokite vainiką taip, kad medis būtų gerai apšviečiamas ir vėdinamas.
• Stenkitės atlikti minimalų pjūvį per vieną sezoną – didelių šakų genėjimą išdėliokite per kelerius metus, kad medis nespėtų nusilpti.
• Po genėjimo didesnius pjūvius verta užtepti sodo tepalu ar specialiu vašku.

Papildomi patarimai

• Jauni šilkmedžiai pirmus 1–3 metus tik formuojami (tik šaknies ar stambių šakų korekcijos).
• Jei norite medį žeminti ar riboti jo dydį (pvz., patogumui skinti uogas), geriausia daryti po truputį, kasmet trumpinant po dalį pagrindinių šakų.
• Genėti sausą dieną, kad pjūviai geriau užgytų.

• Šilkmedį geriausia genėti ankstyvą pavasarį – nuo kovo iki balandžio, kai dar nevegeta.
• Vasarą galima „kosmetiniai“ pjūviai, bet dideles šakas – tik pavasarį.
• Po genėjimo prižiūrėkite pjūvius.