Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Author Archive paulelis1234049cs

  • Home   /  
  • Articles posted by paulelis1234049cs
    • ( Page4 ) ( Page4 )

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukti bet kaip, kad tik greičiau, negalima. Taisyklingo posūkio būdas yra tiksliai nustatytas ir jo esmė tokia.

Prie sankryžos privažiuojančios transporto priemonės dalijamos tris grupes: sukančios dešinę, sukančios kairę ir važiuojančios tiesiai. Priklausomai nuo važiavimo krypties vairuotojas turi užimti tam tikrą vietą važiuojamojoje dalyje.

Vairuotojas, ketinantis sukti į dešinę, turi, įjungęs dešiniojo posūkio rodiklį, privažiuoti arčiau dešinio krašto. Kai sankryžoje nėra jokios kliūties eismui ir pėstiesiems, jis gali sukti, laikydamasis dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taip sukdamas, netrukdo transporto priemonėms, judančioms tiesiai abiem gatvėmis. Tokiame posūkyje susidūrimo negali būti.

Ketinant sukti į kairę, reikia pirma privažiuoti arčiau važiuojamosios dalies vidurio ir neišlįsti į jos kairiąją pusę. Apie tokį ketinimą vairuotojas signalizuoja kairiuoju posūkio rodikliu. Paskui jis rieda j sankryžos vidurį ir iš atvažiuotos gatvės vidurio apskritimu suka kairėn, į susikertančios gatvės važiuojamosios dalies vidurį.

Jeigu vairuotojas suktų į dešinę iš važiuojamosios dalies vidurio, užstotų kelią transporto priemonėms, judančioms tiesiai, ir užimtų kairę sukančiųjų vietą.

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukdamas į dešinę arba į kairę, degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas susiduria su pėsčiųjų perėja, kuria pėstieji taip pat eina pagal žalią signalą. Jo pareiga — suteikti pirmumo teisę pėstiesiems, kad ir tektų dėl to sustoti prieš perėją. Jeigu prieš perėją sustojo kitas automobilis, taip pat sukantis dešinę, reikia už jo sustoti ir laukti. Kai važiuojamoji dalis plati ir turi ne mažiau kaip tris eismo juostas, vairuotojas gali sustoti greta to automobilio, bet jokiu būdu neturi jo lenkti.

Lenkti automobilį, stovintį prieš pėsčiųjų perėją,— ne tik neleistina, bet ir pavojinga. Tokioje situacijoje galima partrenkti pėstįjį, pereinantį kelią prieš šalia stovintį automobilį ir išeinantį iš už jo tiesiai mūsų automobilio judėjimo

Sukant į kairę, nebūtina lenkti sankryžos centro iš dešinės jo pusės, tik nevalia išvažiuoti į kairiąją kelio pusę. Kadangi, sukant į kairę, automobilio kelias eina apskritimu, vadinasi, galima sukti ir sankryžos centro nesiekiančiu apskritimu.

Auto supirkimas Vilniuje

Tokioje situacijoje gali atsitikti, paprastai taip ir būna plačių gatvių sankryžoje, kad du automobiliai, važiuodami priešingomis kryptimis ir abu sukdami kairę, prasilenkia kairėje pusėje nuo sankryžos centro savo dešiniaisiais šonais. Toks prasilenkimas yra taisyklingas ir atitinka eismo taisykles.

Vairuotojas, važiuodamas už transporto priemonės, sukančios kairę (tai mato iš atitinkamo posūkio rodiklio signalo), negali tos transporto priemonės lenkti iš kairės. Galima ją lenkti tik iš dešinės. Tai vienintelė išimtis iš taisyklės, reikalaujančios lenkti iš kairės pusės.

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Šokio žingsniu: Dobilėlis

Dainuojant antrą kartą, trilapiai, kotelių vedami, šoka polkos žingsniu priešingomis kryptimis ir grįžta atgal į savo vietas. Aštuntuoju polkos žingsniu trilapiai persitvarko taip, kaip buvo anksčiau: kotelį sudaro vyrai ir mergina, o lapelius merginos.

Grojant refreninę žaidimo melodijos dalį, trilapiai, kotelių vedami, vėl pasikeičia vietomis ir pabaigoje persitvarko taip, kaip anksčiau. Labiau gilumoje esančio trilapio vienas vyras pereina į kotelio pradžią, o buvęs kotelyje pereina trilapi.

Kartojant trilapiai šoka nedideliu polkos žingsniu ta pačia kryptimi, kaip antrą kartą.

Pabaigoje nuo kiekvieno trilapio atsiskiria po vieną vyrą, kurie lieka priekiniame scenos kampe; visi kiti žaidėjai sustoja į dvi virtines įstrižai scenos. Vieną virtinę sudaro vieno trilapio žaidėjai, kitą kito. Tai dobilų laukas. Jie pasisukę pusiau kairiuoju šonu žiūrovus. Rankos už nugaros. Tuodu vyrai, kurie atsiskyrė, sustoja priešais kiekvieną virtinę. Tai pjovėjai, jų rankos ant klubų.

Šokio rimtu: Kalinino srities šokis

Priešais virtines stovintieji du vyrai eina paprastuoju žingsniu (du žingsniai kas taktas) ir pjauna dobilus. Jie užsimoja dar prieštaktyje, pakeldami ištiestą dešinę ranką į šoną iki peties, o kairę, sulenktą priekyje, krūtinės aukštyje. Žengdami dešine koja, jie daro mostą rankomis įstrižai kairėn žemyn, lyg pjauna dobilus dalgiu. Paskui užsimoja, žengdami kaire koja, pakelia rankas tą pačią padėtį, kaip anksčiau, ir pjauna, vėl žengdami dešine koja. Su pirmu kertančiųjų mostu pirmasis kiekvienos virtinės žaidėjas truputį pasvyra atgal, lyg pakirsta žolė, ir, greit prabėgęs pro kairę pjovėjo pusę, apsisuka per kairį petį veidu pjovėją ir atsitupia. Kiti žaidėjai tuo metu ramiai stovi, rankas sudėję už nugaros. Su antruoju kertančiųjų mostu tą pati padaro iš eilės antrieji žaidėjai, kurie, prabėgę pjovėjus, atsitupia priekyje pirmųjų, gi pirmieji jiems uždeda ant pečių rankas. Su trečiuoju mostu tą pati padaro iš eilės tretieji ir t. t. Tokiu būdu, pjovėjui lyg supjauna dobilus pradalges, nes priešais juos žaidėjai stovi paskirai, o už jų tupi palenkę galvas ir vienas kitam ant pečių uždėję rankas.

Septyniais mostais pjovėjai įstrižai scenos du pradalgius supjauna visus dobilus. Aštuntojo mosto vietoje pjovėjai pasisuka atgal, o visi esantieji pradalgėse sustoja.

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Visi vyrai, susikabindami rankomis virš alkūnių, greitai sudaro rateli veidu į centrą. Prie ties kiekvieno ketvertuko viduriu prisikabina merginos, susikabinusios žvaigždute. Jos dabar sudaro dobilo lapelius. Tokiu būdu visi žaidėjai sudaro lyg vainiką, kuris, dainuojant pirmą ir antrą kartą refreninius žaidimo žodžius, smagiai sukasi polkos žingsniu šokio kryptimi. Pabaigoje merginų lapeliai atsiskiria nuo vyrų ratelio.

Grojant šitą melodiją du kartus, vyrų ratelis smagiai sukasi ta pačia kryptimi kaip anksčiau (dešinėn), o merginų trilapiai šoka polkos žingsniu su sportininiais šokių bateliais aplink vyrų ratelį. Veda koteliai. Pabaigoje vyrai pasileidžia rankomis, sušoka į vidurį, sudaro ankštą ir sutupia. Sutūpę palenkia galvas ir susikabina rateliu vienas su kitu priekyje perkryžiuotomis rankomis (dešinė virš kairės). Merginos, praretėjusios vienodais tarpais apie vyrus ir pasisukusios kairiuoju pečiu centrą, lieka išorėje.

Sukurti gražią kompozicija — menas

Dabar turime gana didelį puikiausių gėlių asortimentą. Todėl stenkimės sudaryti puikias gėlių kompozicijas. Sukurti gražią puokštę — menas. Dideli šios srities meistrai yra japonai.

Japonijoje ikebana gėlių komponavimo menas — klesti jau nuo VI a. Japonų įsitikinimu, gėlės puokštėje gyvena antrąjį, dar gražesnį, negu anksčiau, gyvenimą. Nenuostabu, kad kiekviena japonė yra išmokusi ikebanos meno. Jo mokoma mokyklose. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams skiepijama meilė augalams, teigiama, jog nulaužti ar sumindžioti gėlę gali tik piktos valios žmogus.

Savo kompozicijomis japonai išreiškia meilę, ištikimybę, švelnumą, tyrumą, taip pat liūdesį, neištikimybę, mirtį. Priklausomai nuo nuotaikos japonė gali per dieną kelis sykius pakeisti puokštę. Pagrindinė japonų gėlių puokščių komponuotojų idėja teikti žmogui džiaugsmo. Japonai sugeba parodyti žiedo grožį ar net šakelės išlinkimą.

Kuriant ikebaną, labai svarbu sudaryti grakštų piešinį, siluetą, gražų linijos išlinkimą ir augalų derinius. Tokios kompozicijos atrodo dailios ir tuo pačiu paprastos. Jos perteikia konkrečią nuotaiką, mintį, įsijungia į aplinką, kartais atkuria įvykį. Kompozicijos piešinys netgi kinta priklausomai nuo oro. Kompozicijos daromos įvairaus dydžio ir sudėtingumo. Kambariui puošti paprastai imama labai mažai augalų. Tad ypač svarbu gerai parinkti kiekvieną žiedą, jo formą ir spalvą.

Ikebanoje griežtai nurodyta kiekvienos šakelės kryptis. Aukščiausioji šaka „Sin” (1,5-2 kartus aukštesnė už vazą) simbolizuoja dangų, antroji „Soe,”, 3/4 pirmosios aukščio,— žmogų, o trečioji „Chikae”, 3/4 antrosios aukščio,— žemę. Jeigu kompozicija daroma plokščiame inde (moribana), aukščiausios šakelės ilgis prilygsta indo skersmeniui plius jo aukštis. Prie pagrindinių trijų elementų prireikus pridedama įvairių šakų, vadinamų „Dziusi” (padėjėjai). Jų skaičius neribojamas. Kartais galima apsieiti ir be jų.

Japonai teikia reikšmę ir spalvai. Jeigu kompozicija skiriama vyrui, imamos baltos, geltonos gėlės, moteriai — raudonos, mėlynos. Puokštei imama iki 11 žiedų — neporinis skaičius (3, 5, 7, 9, 11), vengiama simetrijos. Puokštės merkiamos ir, į aukštas vazas (nageira), ir į plokščius indus. Plokščiuose induose japonai puokštes komponuoja, pritvirtindami jas specialiais smeigtukais — „kenzan”. Tai savotiškas „ežiukas”, padarytas iš sunkaus, nerūdijančio plieno, su daugeliu tankių aštrių smeigtukų, ant kurių susmeigiamos gėlės.  „ežiukas” labai patogus, nes gėles galima komponuoti norima kryptimi. Kompozicijų elementai — krūmų ir medžių šakos, varpiniai augalai, samanos, akmenukai, gėlės. Stengiamasi puokštės neperkrauti. Gražiai atrodo keli žiedai, vingri šaka. Tinka griežto grafiškos  lapų arba spygliuočių šakos. Visai išsiskleidę žiedai imami retai, geriau tinka pumpurai, nes jie ilgiau išsilaiko.

Visuomeninėse patalpose iškilmingoms progoms sudaromos didelės, sudėtingos kompozicijos, kuriose vartojama įvairi dekoratyvinė medžiaga: kerplėšos, kamieno nuopjovos, akmenys.

Dabar Japonijoje vis populiaresnis vadinamasis laisvas stilius. Linijų paprastumas ir griežtumas išlieka,  pačioje kompozicijoje vis labiau pasireiškia menininko fantazija. Kompozicijoms imamos dažytos įvairių, varpinių augalų šluotelės, išdžiovintos iš fazanų, stručių plunksnos ir kt.

Mes neturėtume aklai sekti japonų ikebana, o tik perimti puokščių sudarymo techniką, pagrindinius principus. Juo labiau, kad ir 50-ies griežtų ikebanos priesakų, kuriuose tiksliai nurodyta, kas ir kaip darytina komponuojant, paskutiniame punkte patariama: akis, ranka ir širdis neturi vergauti taisyklėms.

Ypač gražios gėlių kompozicijos atrodo ant gėlių sienos.

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu. Dešimties metų vaikas pirmą kartą sėda prie tėvo automobilio vairo. Lenktynėse pirmą kartą dalyvauja 1968 metais ir, aišku, laimi. Tačiau laimėjimai eilinėse sportinių automobilių varžybose dar neatkelia vartų „pirmosios formulės” lenktynių trasas, kur patekti yra visų kapitalo šalių sportininkų profesionalų svajonė, nes tik čia galima pasiekti šlovės ir pinigų — daug pinigų.

Sportiniai rezultatai nesvarbu, nes ne jie, deja, yra „Grand Prix” varžybų tikslas… Keletą metų Lauda siūlė savo paslaugas įvairioms lenktyninių automobilių firmoms. Bet veltui. Niekas nenori rizikuoti ir patikėti milijonus kainuojantį lenktyninį automobilį tegu ir gabiam, bet mažai žinomam lenktynininkui. Pagaliau anglų firmos March vadovai sutiko patikėti Laudai savo lenktyninį automobili. Tačiau… Lauda už tai turi sumokėti 200 000 dolerių įnašą. Iš kur gauti tokią milžinišką sumą? Pasiskolinti? Supirkinėti mašinas?

Bet kas rizikuos tiek daug paskolinti jaunuoliui, kuris rytoj gali žūti lenktynėse? Bet Lauda ir čia, randa. išeitį. Neturėdamas kišenėje nė vieno atliekamo dolerio, jis duoda bankui geriausią- garantiją: apdraudžia savo gyvybę, ir jeigu lenktynių metu žūtų, bankas tuojau atgaus iš draudimo kompanijos visus pinigus. Taip pasiskolinti pinigai išveda Laudą į išsvajotas „Grand Prix” trasas, kuriose jis pasirodė kaip puikus, mirties nebijantis lenktynininkas.

Vėliau startuodamas „Ferrari” firmos lenktyniniu automobiliu, Lauda pasiekia visas galimas pergales, nuskina visus „pirmosios formulės” laurus. Du kartus tampa pasaulio čempionu. Nors lenktyniaudavo pabrėžtinai rizikingai, jį lydėjo sėkmė. Bet kartą fortūna nusisuka ir nuo šio bebaimio sportininko. Tai įvyko „Grand Prix” lenktynėse 1976 metų rugpjūtį Niurburgringe vienoje iš sunkiausių ir pavojingiausių trasų.

Pašėlusiu greičiu skriejantis „Ferrari” staiga užsiliepsnojo. Niekas neturėjo nė mažiausios vilties, kad Lauda liks gyvas. Tačiau jis išliko, vėl ne kartą rungtyniavo ir dėl to turi būti dėkingas savo varžovui Artūrui Merzarijui, kuris žaibiškai ištraukė Laudą iš liepsnojančio automobilio ir išgelbėjo nuo mirties.

Auto supirkimas Kaune

Ta proga prisimintina panaši istorija, nutikusi Olandijos „Grand Prix” lenktynių trasoje. Važiuodamas dideliu greičiu lenktynininkas Rodžeris Viljamsonas įsirėžė automobiliu į apsaugini barjerą, automobilis užsiliepsnojo ir sportininkas žuvo. Niekas iš varžovų, nors buvo arti įvykio vietos, nepadėjo jam išsigauti iš degančio automobilio, nesuteikė jokios pagalbos.

Tarp tų, kurie galėjo padėti nelaimės ištiktam ir pasmerktam žūti, buvo ir Lauda… Kai po lenktynių jo paklausė, kodėl nesustabdęs savo automobilio ir nesuteikęs taip reikalingos pagalbos, sėkmės išpaikinta garsenybė ciniškai pareiškė: „Man nemoka už sustojimą, o tik už lenktyniavimą”.

Įspėjantieji ženklai yra trikampio formos, kurio viena viršūnė nukreipta aukštyn

Mintys apie sovietmečio automagistrales

Dabar mūsų respublika turi per trisdešimt tūkstančių kilometrų bendro naudojimo kelių (čia neįskaičiuojami vietiniai tarybinių ūkių ir kitokie mažesni keliukai). Iš socialistinių šalin automobilių kelių tinklu mūsų respubliką pralenkia tik VDR ir CSR.

Visi Lietuvą kertantys visa sąjunginės reikšmės keliai yra asfaltuoti, išasfaltuota ir daugelį kaip pusė respublikinės reikšmės kelių. Dabar asfaltu galima pasiekti bet kurį rajono miestą, daugelį gyvenviečių, nes keliai su kieta danga sudaro daugiau kaip 80 procentų visų mūsų kelių.

Mįslę „Dvi sesytės per kalnelį nesueina” kelininkai linkę įminti savaip: „Automagistralė”. Tai iš tiesų du keliai dvyniai — su daugybe keliaaukščių sankryžų, viadukų bei tiltų, kuriais važiuojama tik viena kryptimi: vienu keliu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną, o kitu, visai greta nutiestu — iš Kauno į Vilnių. Tokios magistralės labai palengvina eismą, pagreitina susisiekimą, puošia aplinką.

Automobilių magistralės — mūsų plentų ateitis, nors šis inžinerinis įrenginys ir brangiai kainuoja. Aukščiausios kategorijos magistralės yra keturjuostės, dviejų eismo krypčių, kurias atskiria žalumos juosta. Tokiose magistralėse paprastai statoma daug gelžbetoninių ir metalinių tiltų bei viadukų — jie reikalingi greitam ir saugiam automobilin eismui.

Tarybų Lietuvoje automobilių keliams tiesti ir eksploatuoti kasmet išleidžiama per 100 milijonų rublių, nes įrengti pirmos kategorijos magistralės vieną kilometrą kainuoja apie 800 tūkst. rublių. Negalima nesiskaityti ir su dirbamos žemės nuostoliais: vienam tokios magistralės kilometrui reikia 7-8 ha žemės. Tačiau automobilių kelių tiesimo išlaidas greitai kompensuoja nauda, kurią gauna liaudies ūkis. Techniniai-ekonominiai skaičiavimai rodo, kad keliai ir tiltai išsiperka ne ilgiau kaip per 5 metus, o magistralė Vilnius—Kaunas, kurioje eismo intensyvumas daugiau kaip 7 tūkst. automobilių per parą, išsipirko jau trečiaisiais eksploatacijos metais. Dabar Lietuvoje tiesiamos dvi ilgos magistralės: Vilnius—Panevėžys ir Kaunas—Klaipėda. Jos bus pačios šiuolaikiškiausios ir atitiks visus dabarties

Kauno-Klaipėdos magistralė eismo saugumo ir eksploatacijos sumetimais aplenks visas gyvenvietes. Respublikos kelininkai pasiryžę ją užbaigti vienuoliktajame penkmetyje, nors darbų čia dar reikia atlikti už 75 milijonus rublių.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Kad miestuose ir gyvenvietėse sumažėtų automobilių, o drauge ir triukšmo, kad judėjimas būtų saugesnis ir oras grynesnis, pastaraisiais metais įrengta nemažai apvažiuojamųjų Atokiau nuo judrių magistralių dabar liko Ukmergė, Pasvalys, Seduva, Ariogala, Raseiniai, Viduklė, Gargždai, Šilalė…

Vairuotojų, keleivių, turistų poilsiui pakelėje pastatyta daug automobilių paviljonų. Autobusų stotelėse įrengiami peronai su suoliukais ir pavėsinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Vaizdingesniuose pakelių kampeliuose rasime jaukių poilsio aikštelių su staliukais, suolais, laužavietėmis.

Šaltinis: Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Naujausi įrašai