Category Archive Augmenija

Vytulys (dar vadinamas verticilioze) yra augalų liga, kurią sukelia Verticillium genties grybai. Tai yra rimta liga, galinti paveikti daugelį augalų rūšių, įskaitant medžius, krūmus, daržoves, gėles ir kambarinius augalus. Verticiliozė užkrečia augalų kraujagyslių sistemą, todėl augalai negali pakankamai absorbuoti vandens ir maistingųjų medžiagų, o tai sukelia vytimą, lapų pageltimą ir net augalo mirtį.

Simptomai:

1. Vyniojimosi ir pageltimo lapai: Pradeda gelsti ir vyniotis, dažniausiai pirmiausia ant vienašalės augalo sausumos dalies.
2. Vytulys ir nykimas: Augalo dalys išnyksta ar nuvysta, net jei dirvožemis drėgnas.
3. Šaknų pažeidimai: Šaknys tampa pajuodusios ir gydymui jautrios sritys gali būti pažeistos.
4. Kraujagyslių patamsėjimas: Pjūvyje matyti tamsios dėmės ar linijos stiebo arba šaknų kraujagyslėse.

Prevencija ir Valdymas:

1. Sveikas dirvožemis: Naudokite sterilizuotą arba sveiką dirvožemį ir venkite sodinimo vietose, kur anksčiau pasireiškė verticiliozė.
2. Augalų pasirinkimas: Sodinant naujus augalus, pasirinkite veisles, kurios yra atsparios verticiliozei.
3. Sodinimo technika: Venkite sodinimo per giliai ir užtikrinkite tinkamą drenažą.
4. Higiena: Dezinfekuokite sodo įrankius, ypač kai pereinate nuo vieno augalo prie kito, kad išvengtumėte ligos plitimo.
5. Laistymas: Laistykite augalus reguliariai, bet venkite perlaistyti. Pernelyg drėgnas dirvožemis gali skatinti grybo plitimą.
6. Tręšimas: Naudokite subalansuotas trąšas, kad užtikrintumėte augalo sveikatą ir atsparumą ligoms.
7. Pažeistų augalų pašalinimas: Jei pastebėjote užsikrėtusius augalus, pašalinkite ir sunaikinkite juos, kad išvengtumėte ligos plitimo.
8. Sėjomaina: Praktikuokite sėjomainą, kad dirvožemis turėtų laiko atsigauti nuo ligų.

Gydymas:

Deja, nėra specifinių gydymo būdų, kurie būtų veiksmingi kovojant su vytuliu, kai augalas jau yra užsikrėtęs. Todėl prevenciniai metodai yra labai svarbūs. Jei pastebite, kad jūsų augalai yra užsikrėtę, veiksmingiausia yra pašalinti ir sunaikinti užsikrėtusius augalus bei dirbti su dirvožemio sveikatos gerinimu, kad išvengtumėte užsikrėtimo ateityje.

Zundos auginimas yra santykinai nesudėtingas ir gali būti labai naudingas, nes jie greitai auga ir duoda gausų derlių. Štai keletas patarimų, kaip sėkmingai auginti zundas:

Paruošimas:

1. Dirvožemis: Zundos mėgsta derlingą, gerai drenuojantį dirvožemį. Prieš sėjant, patartina dirvą praturtinti kompostu ar kita organine medžiaga.

2. Saulė: Zundos reikalingas pilnas saulės apšvietimas, todėl pasirinkite vietą, kuriai per dieną tenka bent 6-8 valandos tiesioginių saulės spindulių.

Sodinimas:

3. Sėja: Zundų sėklas galima sodinti tiesiai į žemę arba pradėti daiginti viduje 3-4 savaitės prieš paskutinę šalną. Sėjos gylis turėtų būti apie 2-3 cm. Vidaus daigai gali būti persodinami į lauką, kai praėjusios paskutinės šalnos ir dirvos temperatūra siekia apie 21-24 °C.

4. Atstumai: Sėklas sodinkite 60-90 cm atstumu, nes zundos augalai yra plintantys ir reikės pakankamai erdvės jų augimui.

Priežiūra:

5. Laistymas: Laistykite reguliariai, palaikydami dirvožemį drėgną, bet vengdami vandens sustojimo. Drėkinkite augalus ties šaknų zona, kad išvengtumėte lapų ligų.

6. Tręšimas: Kadangi zundos greitai auga, jos reikalauja daug maistinių medžiagų. Sodinimo laiku galite naudoti subalansuotas trąšas, o auginimo metu papildomai maitinti trąšomis, ypač jei pastebite, kad augalai atrodo silpni ar gelsta.

7. Atramos: Zundos gali būti gan sunkios, todėl kartais naudojamos atramos ar grotelės, kad augalai galėtų augti vertikaliai ir vaisiai neliesdami žemės nesupūtų.

Derlius:

8. Derliaus nuėmimas: Zundos subręsta greitai – per 50-60 dienų nuo sėjos. Derlių pradėkite nuimti, kai vaisiai pasieks apie 15-20 cm ilgį. Mažesni vaisiai yra švelnesni ir skanesni. Nuimkite vaisius reguliariai, kad skatintumėte tolesnį augimą.

Papildomi patarimai:

9. Kenkėjų kontrolė: Saugokite zundas nuo kenkėjų, kaip pvz., moliūginių borų ir amarų. Naudokite ekologiškus insekticidus ar natūralius kontrolės metodus, kad apsaugotumėte savo augalus.

10. Ligos: Venkite per laistyti augalus ir užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją, kad išvengtumėte miltligės ir kitų grybelinių ligų.

Žemės riešutų auginimas gali būti įdomi ir naudinga veikla. Štai keletas patarimų, kaip juos auginti:

1. Dirvožemis: Žemės riešutai geriausiai auga lengvame, gerai drenuojančiame dirvožemyje su šiek tiek rūgštine ar neutralia pH verte (apie 6.0-6.5). Sunki, molinga dirva nėra tinkamiausia, nes ji gali apriboti riešutų brandinimą.

2. Sėja: Žemės riešutus sėti reikėtų po paskutinių pavasario šalnų, kai dirvožemio temperatūra pasiekia apie 18 °C. Sėklas galima sodinti tiesiai į dirvą arba pradėti jas daiginti viduje, ir perkelti į lauką, kai oras atšyla. Sėkite riešutų sėklas (dar vadinamas branduoliais) maždaug 2-3 cm gylio ir 15 cm atstumu tarp augalų eilėse, tarp kurių turėtų būti apie 60-90 cm tarpai.

3. Laistymas: Žemės riešutams būtina pakankama drėgmė, ypač žydėjimo ir ankščių formavimosi laikotarpiu. Laistykite reguliariai, tačiau venkite per laistyti, kad nepažeistumėte šaknų ir nesukeltumėte puvinio.

4. Tręšimas: Žemės riešutai yra ankštiniai augalai, todėl jie geba pasisavinti azotą iš oro per šaknis, tačiau reikalauja papildomo fosforo ir kalio. Prieš sodinimą į dirvą galima įmaišyti trąšų su šiomis medžiagomis.

5. Priežiūra: Norint išvengti piktžolių, svarbu reguliariai ravėti aplink augalus. Svarbu ir laiku sodinti, kad pavyktų išvengti žiemos šalčių, kurie gali pakenkti augalams.

6. Derlius: Žemės riešutų derlius paprastai nuimamas po 120–150 dienų nuo sėjos, kai augalai pradeda gelsvuoti ir nudžiūti. Šaknų-priekalas būna naudojamas juos išrauti iš žemės.

Akvariumo augalai – tai neatsiejama bet kurio akvariumo dalis, tiek estetiniu, tiek ekologiniu požiūriu. Jie ne tik suteikia akvariumui natūralaus grožio, bet ir atlieka svarbias funkcijas, pavyzdžiui, padeda palaikyti vandens kokybę ir suteikia slėptuves bei neršto vietas žuvims ir kitoms akvariumo gyvūnijos atstovams. Čia pateikiamas trumpas akvariumo augalų apžvalgos vadovas:

Akvariumo augalų tipai

1. Plūduriuojantys augalai – tai augalai, kurie nereikalauja sodinimo į gruntą. Jie plūduriuoja ant vandens paviršiaus ir gali greitai augti, suteikdami šešėlį bei slėptuves žuvims. Pavyzdžiai: Salvinija, Vandeninė lelijų rūšis, Ricija.
2. Priekinio plano augalai – žemi, trumpi augalai, sodinami akvariumo priekyje. Šie augalai yra naudojami sukurti gražią ir tvarkingą kompoziciją. Pavyzdžiai: Dwarf baby tears, Anubias nana petite.
3. Vidurinio plano augalai – augalai, kurie yra sodinami tarp priekinio plano ir akvariumo fono augalų. Jie padeda sukurti vizualinį gylio pojūtį. Pavyzdžiai: Cryptocoryne, Hygrophila.
4. Fono augalai – aukšti augalai, sodinami akvariumo gale. Jie padeda paslėpti įrangą ir suteikia gyvūnams saugumo jausmą. Pavyzdžiai: Vallisneria, Elodea.

Priežiūra

• Šviesa: Augalams reikalinga tinkama šviesa fotosintezei. Šviesos poreikis priklauso nuo konkrečios augalų rūšies.
• CO₂: Kai kurie akvariumo augalai geriau auga, kai vandenyje yra papildomai tiekiamas anglies dioksidas.
• Tręšimas: Norint, kad augalai gerai augtų, svarbu palaikyti tinkamą maistinių medžiagų lygį, įskaitant azotą, fosforą, kalį ir mikroelementus.
• Genėjimas: Reguliarus genėjimas padeda išlaikyti augalų sveikatą ir norimą formą.

Privalumai

• Vandens kokybė: Augalai absorbuoja kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, amoniaką, ir gali padėti reguliuoti nitratų kiekį.
• Deguonies gamyba: Fotosintezės metu augalai gamina deguonį, kuris yra būtinas akvariumo gyventojams.
• Estetika: Augalai suteikia akvariumui natūralumo ir estetinės vertės.

Pasirinkus tinkamus augalus ir tinkamai juos prižiūrint, galima sukurti sveiką ir vizualiai patrauklų akvariumą.

Dirvinis asiūklis – gerai žinomas žolinis sporinis augalas. Stiprus jo šakniastiebis anksti pavasarį išaugina stiebą su sporinėmis varpomis. Išbyrėjus sporoms, stiebelis greitai nudžiūsta. Tuomet iš šakniastiebių išauga vegetatyviniai žali stiebai su keturbriaunėmis arba penkiabriaunėmis šakutėmis.

Augalas auga visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Lietuvoje auga apydrėgnėse pievose, ganyklose, pakelėse, pakrantėse. Vaistinei žaliavai ruošti pjaunama antžeminė augalo dalis žolė. Ji džiovinama gerai vėdinamose patalpose ir specialiose džiovyklose. Išdžiūvusi žaliava yra šviesiai žalia, bekvapė, rūgštoko skonio. Ji tinka vartoti ketverius metus.

Dirvinio asiūklio žolėje yra daug mineralinių druskų (silicio, kalcio), 5% saponino ekvizetonino, alkaloidų (nikotino, paliustrino), flavonoidų, tanidų, dervų, organinių rūgščių (obuolių, akonito, oksalo ir kt.), kartumynų, vitamino C (iki 778 mg%), karotino (5 mg%) ir kt.

Dirvinis asiūklis – seniai žinomas vaistinis augalas.

Dar Avicena šviežiomis dirvinio asiūklio sultimis gydė žaizdas, opas ir kitas ligas. Jis skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą. Be to, vartojamas žaizdų dezinfekcijai, uždegimams gydyti.

Dirvinio asiūklio nuoviru gydomos širdies ir kraujagyslių ligos, šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimas. Dažnai jis derinamas su kitais priešuždegiminiais ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistiniais augalais (meškauoge ir kt.). Galima gydyti ir kai kurių formų plaučių tuberkuliozę (kartu su kitais preparatais). Tyrimais nustatyta, kad dirvinis asiūklis pasižymi detoksikuojančiomis savybėmis ir šalina iš organizmo šviną.

Jo veikliosios medžiagos turi teigiamos įtakos jungiamojo ir kaulinio audinio, gleivinių, kraujagyslių sienelių medžiagų apykaitai. Vyresniems žmonėms tinka širdies ir smegenų kraujagyslių aterosklerozei, taip pat šlapimo pūslės akmenligei gydyti.

Asiūklio preparatais gydomi hemorojiniai ir gimdos kraujavimai.

Asiūklio nuoviru plaunama kraujuojanti nosies ertmė, o sergant angina, dantų smegenų uždegimu, skalaujama burnos ertmė. Nuovirui reikia 20 g (keturių valgomųjų šaukštų) žaliavos. Ji suberiama į emaliuotą indą ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, po 10 minučių perkošiama. Likusi žaliava nusunkiama, į ją dar įpilama virinto vandens iki 200 ml.

Geriama po pusę stiklinės nuoviro vieną valandą po valgio tris kartus per dieną. Šviežios asiūklio sultys (po 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną) šalina iš organizmo skysčius, stabdo kraujavimą, taip pat išvalo iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.

Lietuvių liaudis dirvinio asiūklio arbatą geria nuo reumato, tuberkuliozės, podagros, tulžies ir šlapimo pūslės akmenligės, viršutinių kvėpavimo takų kataro, taip pat kraujavimui sustabdyti, sunkiai gyjančioms žaizdoms, opoms gydyti. Asiūklio preparatų nereikėtų vartoti sergant nefritu ir kitomis inkstų ligomis, nes jie dirgina inkstus.