Category Archive Augmenija

1. Sodinimo laikas ir vieta

• Sodinama gegužės pradžioje, kai nėra daugiau šalnų ir žemė įšilusi bent iki +10°C.
• Reikalinga saulėta, šilta, nuo vėjo apsaugota vieta.
• Vazonuose sodinama taip pat tik pavasarį ir tuomet, kai orai pastoviai šilti.

2. Dirvos reikalavimai

• Lengva, puri, derlinga, gerai drenuojama žemė (panašiai kaip kardeliams ar jurginams, bet ypač turi būti nepermirksi).
• Prieš sodinant galima įmaišyti komposto arba smėlio sunkesniame substrate.

3. Želdinimas ir atstumai

• Gumbasvogūnius sodinkite 7–10 cm gylyje, tarp augalų palikite 10–15 cm atstumą.
• Vazonams tiks nuo 3 iki 5 gumbų 20–25 cm skersmens inde.

4. Augimo sąlygos

• Reguliariai laistykite (žemė neturi išdžiūti, bet ir negalima permirkyti).
• Tręšimas kas 2–3 savaites žydinčių augalų trąšomis pagerina žydėjimą.
• Itin mėgsta saulę! Pavėsyje nežydės arba žiedai bus skurdūs.

5. Žydėjimas

• Žydi liepos pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Vienas augalas ilgai neišsiskleidžia, todėl verta sodinti grupes.
• Žiedai skleidžia kvapą ypač vakare.

6. Priežiūra po žydėjimo

• Kai žemės dalis pagelsta (rugsėjo pabaiga–spalio pradžia), svogūnėlius būtina iškasti (Acidanthera nėra atspari Lietuvos šaltoms žiemoms).
• Svogūnėliai apdžiovinami ~1–2 savaites, laikomi sausoje, vėsioje vietoje (+12–15°C) iki pavasario.

7. Dauginimas

• Daugina nedideliais dukteriniais svogūnėliais („vaikučiais“), kurie greitai suauga ir žydi per 2–3 metus.

Dažniausios problemos

• Jeigu nežydi – dažniausiai stinga šilumos arba sodinama pavėsyje.
• Gali nukentėti nuo svogūninio puvinio – reikalingas geras drenažas, neperlaistykite.

Acidanthera (Dvispalvis kardelis) – grakšti, kvapni, vėlyva svogūninė gėlė, reikalaujanti saulės, šilumos ir laiku iškasto svogūnėlio prieš žiemą. Ji tobula kvepiančiuose gėlynuose, vazonuose, elegantiška puokštėms

Eleborai (Helleborus) – tai puošnūs, anksti pavasarį arba net vėlyvą žiemą žydintys daugiametės gėlės. Jų žiedai gali būti balti, rožiniai, žali, violetiniai, juodi ar dėmėti. Eleborai vertinami dėl atsparumo šalčiui, ilgaamžiškumo ir dekoratyvumo ištisus metus.

Eleborų auginimo ir priežiūros vadovas

1. Vieta

• Pusiau pavėsis arba pavėsis – natūrali vieta po medžiais ar didesniais krūmais (karšta, kaitri saulė nėra tinkama).
• Gerai auga ir po lapuočiais sode, natūralistiniuose gėlynuose.
• Stiprus vėjas nerekomenduojamas.

2. Dirva

• Mėgsta derlingą, humusingą, purią, drėgną, bet neužmirkstančią dirvą.
• Puikiai tinka šiek tiek kalkinga arba neutralios reakcijos žemė.
• Dirva turi būti „gyva“, praturtinta kompostu.

3. Sodinimas

• Geriausia sodinti ankstyvą rudenį arba anksti pavasarį.
• Šaknys giliai įsiskverbia į žemę, todėl duobė turi būti gili (apie 30 cm).
• Atstumas tarp augalų – 35–50 cm (auga kerais, ilgaamžiai – vienoje vietoje gali augti dešimtmečius).

4. Laistymas

• Jauniems augalams reikalingas reguliarus laistymas, įsitvirtinusiems – tik sausros metu.

5. Tręšimas

• Pavasarį rekomenduojama pamulčiuoti kompostu ar perpuvusiu mėšlu.
• Nereikia dažnai tręšti cheminėmis trąšomis.

6. Žiemojimas

• Eleborai visiškai atsparūs Lietuvos žiemoms, specialiai pridengti nereikia.
• Lapai gali apvysti nuo šalčio, bet pavasarį atauga nauji.

7. Priežiūra

• Pašalinkite peržiemojusius, pažeistus ar rudus senus lapus prieš žydėjimą (vasario–kovo mėn.).
• Nereikalauja dažno persodinimo – mėgsta augti vienoje vietoje ilgus metus.

8. Dauginimas

• Dauginti geriausia kerų dalijimu po žydėjimo (pavasarį ar rudenį).
• Taip pat galima dauginti sėklomis, bet jos dygsta lėtai ir ne visada išlaiko motininio augalo savybes.

9. Ligos ir problemos

• Atsparūs, bet retais atvejais puola sraigės, šliužai ar gali užsikrėsti grybelinėmis ligomis, jei vieta per šlapia.

Eleborai – ypatingai ankstyvos, ištvermingos, nereiklios daugiametės gėlės, kurios puikiai dera pusiau pavėsio gėlynuose ir džiugina žiedais tada, kai kitos gėlės dar miega. Svarbiausia – joms parinkti tinkamą vietą, derlingą, neužmirkstančią dirvą ir nesodinti tiesioginėje saulėje.

Episcija (Episcia) yra žemaūgis, vijoklinis, gyvūniškajai gesnerijinių šeimai priklausantis kambarinis augalas. Populiariausios rūšys – Episcia cupreata ir jos įvairiaspalvės veislės su žaliais, bordo, bronziniais arba sidabriškai margais lapais, raudonais, oranžiniais, rečiau baltais ar violetiniais žiedais.

Šis augalas auginamas dėl efektingų lapų ir žavių žiedų. Episcija labai mėgstama kolekcininkų ir kambarinės floros entuziastų.

Episcijos auginimo namuose patarimai

1. Vieta ir šviesa

• Mėgsta ryškią, bet išsklaidytą šviesą. Tinka rytų, vakarų palangės, netoleruoja tiesioginės saulės, nes gali nudeginti lapus.
• Šešėlyje auga lėčiau, lapai būna mažiau spalvingi.

2. Temperatūra

• Optimali: 18–24 °C.
• Vengti skersvėjų ir staigių temperatūros svyravimų.
• Nelaikyti žemesnėje nei 15 °C temperatūroje – gali pradėti mesti lapus ir sunykti.

3. Oro drėgmė

• Mėgsta padidintą oro drėgmę (60–80 %), bet nemėgsta laistymo tiesiai ant lapų.
• Geriausia statyti vazoną ant padėkliuko su drėgnu keramzitu, purkšti orą aplink augalą, bet ne pačius lapus.

4. Laistymas

• Laistykite minkštu, kambario temperatūros vandeniu, kai pradžiūsta viršutinis žemės sluoksnis.
• Nepamirškite: episcija jautri perlaistymui! Vanduo padėkle – visada išpilkite.

5. Dirva ir persodinimas

• Dirva turi būti lengva, puri, orui laidi – tinka afrikinių violetinių ar gesnerijinių substratas, sumaišytas su perlitu arba smulkintomis samanomis.
• Persodinama kas 1–2 metus ar kai perauga vazoną.

6. Tręšimas

• Nuo kovo iki spalio tręšti kas 2–3 savaites lengvomis, skystomis trąšomis žydintiems kambario augalams.
• Žiemą netręškite arba darykite tai labai minimaliai.

7. Dauginimas

• Lengviausia vegetatyviškai: stiebų atžalomis (ousoriais) ar lapų auginiais.
• Paprasčiausia – atskirtos atžalos įsišaknija net šulate su vandeniu ar tiesiog substrato paviršiuje.

8. Žydėjimas

• Žydi nuo pavasario iki rudens.
• Nužydėjusius žiedus pašalinkite, kad augalas nevargtų.

9. Priežiūros problemos

• Lapai ruduoja, džiūsta: per daug saulės, per mažai oro drėgmės.
• Lapai minkštėja, vysta: perlaistymas.
• Nežydi: trūksta šviesos ar maisto medžiagų.

Episcija – egzotiškas kambarinis augalas, išsiskiriantis spalvingais lapais ir ryškiais žiedais. Mėgsta šilumą, drėgną orą, purią, lengvą žemę, pastovią priežiūrą. Vengiant perlaistymo ir tiesioginės saulės, ji džiugins tiek žiedais, tiek lapija.

Erika (Erica) – labai dekoratyvus, visžalis žemaūgis krūmas, mėgstamas dėl gausaus smulkių, varpelio formos žiedų žydėjimo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (priklausomai nuo rūšies). Erika dažnai painiojama su viržiu (Calluna vulgaris), tačiau šie augalai skiriasi žiedų forma ir žydėjimo periodu.

Erikos auginimas – pagrindiniai dalykai

1. Vieta

• Erika mėgsta saulėtą, šiltą vietą, bet tinka ir lengvas pusiau pavėsis.
• Atspari šalčiui, bet vietoje, kur žiemą daug vėjo ir šalta, rekomenduojama apsauga.

2. Dirva

• Labai svarbu rūgšti dirva – tinka durpingas, spygliuočių miškų žemių mišinys.
• Optimalus pH – 4–5,5. Nekalkinga!
• Sunkiose, molingose žemėse, arba jei pH per aukštas, augalai vegetuoja prastai, nežydi ar sunyksta.

3. Sodinimas

• Sodinama pavasarį arba rudenį.
• Atstumas tarp augalų – 20–30 cm.
• Pasodinus aplink šaknis galima berti rūgščios durpės arba spygliuočių žemių.

4. Laistymas ir priežiūra

• Erika mėgsta drėgną, bet neužmirkstančią dirvą.
• Džiūvimas kenksmingas – ypač jauniems augalams.
• Per karščius, sausras būtinai laistyti minkštu, lietaus vandeniu (geriau nei kietu vandentiekiu).

5. Tręšimas

• Tręšiama rūgščiomis ar specialiomis rododendrų/azalijų trąšomis 1–2 kartus per sezoną (pavasarį–vasarą).
• Nenaudokite pelenų, kalkių, mėšlo!

6. Genėjimas

• Kiekvieną pavasarį pašalinkite nužydėjusias žiedų kekes – tai paskatina krūmelį šakotis ir tankėti.
• Per daug nekarpykite senų, sumedėjusių stiebų – jie sunkiai atželia.

7. Žiemojimas

• Šaltomis ir be sniego žiemomis rekomenduojama uždengti eglišakėmis ar specialia danga, kad apsaugotumėte augalą nuo šalčio ir pavasarinių nudegimų.
• Svarbiausia, kad „šaknims nebūtų šalta ir sausa“.

Dažniausios problemos

• Lapų rudavimas, nudžiūvimas: per sausas ar per šarminis dirvožemis, per mažai šviesos, pažeistos šaknys.
• Nežydi: netinkamas pH, per mažai šviesos ar prasta priežiūra.
• Serga retai, bet gali puvėti, jei nuolat permirksta.

Erika – nuostabus, kompaktiškas augalas, tinkantis rūgščiai ir šviesiai vietai, tinka ne tik gėlynams, bet ir alpinariumams ar vazonuose. Jai svarbiausia – rūgšti, lengva ir drėgna dirva, o auginimas beveik be problemų, jei laikysitės pagrindinių „rūgščiųjų“ gėlynų taisyklių.

Arunkas (Aruncus) erškėtiniu augalu yra daugiametis, labai dekoratyvus žolinis augalas, natūraliai augantis miškuose, šlaituose, paežerėse.

Dažniausiai Lietuvos soduose auginamas paprastasis arunkas (Aruncus dioicus). Jis puikiai tinka daliniam pavėsiui bei natūralių želdinių grupėms, pasižymi didelėmis, plunksniškomis, balto kremo spalvos žiedynų šluotelėmis, žydi gegužės–liepos mėn.

Arunko auginimo pagrindai

1. Vieta

• Geriausiai auga daliniame pavėsyje arba saulėtoje vietoje, jei dirva nuolat drėgna.
• Tinka didesniems gėlynams, natūralių ar „miško tipo“ želdinių kompozicijoms.

2. Dirva

• Derlinga, drėgna, bet neužmirkstanti dirva – idealiausia.
• Aukštos rūšys reikalauja daugiau drėgmės; lengvai pakenčia trumpalaikę sausrą, bet ilgai sausoje vietoje gali neklestėti.

3. Sodinimas

• Sodinama pavasarį arba rudenį.
• Atstumai tarp augalų – 80–100 cm (auga labai plačiai, sudaro galingus kerus).
• Sodinant galima įmaišyti komposto ar puvenų.

4. Priežiūra

• Laistyti svarbu pirmą sezoną po pasodinimo ir per sausras – vėliau įsišakniję augalai prižiūrimi nedažnai.
• Tręšimas paprastas: užtenka pavasarį mulčiuoti kompostu.
• Kai žiedynai peržydi – galima nukirpti (bet nebūtina).

5. Dauginimas

• Paprastai dauginamas kerų dalijimu anksti pavasarį arba rudenį.
• Galima dauginti ir sėklomis, nors daigai auga gana lėtai.

6. Žiemojimas

• Žiemai papildomai dengti nereikia, visiškai atsparus šalčiui.

7. Kitos savybės

• Želdiniuose dažnai sodinamas erdvių užpildymui, šešėliniams plotams.
• Neprakelia ligų ir retai puolamas kenkėjų.
• Gana ilgaamžis – vienoje vietoje gali augti daugiau nei 10 metų.

Arunkas – erškėtinis augalas – puikus pasirinkimas pavėsio ar pusšešėlio gėlynams. Jam reikia derlingos, drėgnos, bet neužmirksiančios dirvos, didesnės erdvės. Minimalus tręšimas ir priežiūra, visiškai atsparus žiemai.