Tag Archive skrudinta kava

Byvytasss

Turkiškas kavos ruošimo būdas su Džiazva

Paprastas ir efektyvus yra rytiečių būdas. Tam būtina džiazva (arba turka) — nedidelis kūgio formos puodukas su ilga rankena. Klasikinės džiazvos gaminamos iš vario arba yra iš vidaus alavuotos. Parduotuvėse galima įsigyti įvairių dydžių džiazvų, pagamintų iš įvairių medžiagų: aliuminio, melchioro ir kt. Nors visos džiazvos kūginės, jų formos skiriasi viena nuo kitos, o nuo formos ir dydžio priklauso kavos kokybė.

Išsirinkti džiazvą ne taip lengva, bet tiksliai galima tvirtinti – kuo didesnė džiazva, tuo blogiau. Geriau naudoti džiazvas su siauru kakleliu, skirtas ne daugiau kaip vienai dviem porcijoms. Patogios džiazvos su medine rankena, apsaugančia nuo karščio. Kartais džiazva parduodama kartu su specialiu podugniu, kuriame galima deginti sausą spiritą. Tai patogu kelionėje, žygyje, o kartais ir namie.

Rytietiškai gaminama kava turi būti smulkiai sumalta (pavyzdžiui, Turkijoje ji malama specialiais malūnėliais). džiazvą suberiamas cukrus ir kava, užpilama vandeniu ir lėtai šildoma ant lengvos ugnies. Daugelyje Rytų šalių džiazva paprastai statoma ant karštų pelenų arba įkaitinto smėlio.

Kai tik pakyla puta, džiazva tuoj pat nukeliama nuo ugnies. Reikia žiūrėti, kad virš kavos išliktų putų sluoksnis. Kava, lyg dangčiu pridengta puta, fermentuojasi džiazvos viduje. Puta užkemša siaurą indo kaklelį ir neleidžia išgaruoti kavos aromatui. Džiazva šildoma 2-3 kartus. Jeigu paskui džiazvą truputį stuktelėsite į stalo kraštą, puta pabals.

Plačiai praktikuojamas ir kitas būdas džiazvą įberiama cukraus, užpilama vandeniu ir kaitinama, kol užvirs. Čia cukrus ne vien dėl gėrimo saldumo: cukrus suminkština vandenį ir todėl iš kavos geriau ištraukiamos skoninės ir kvapiosios medžiagos. Džiazva su verdančiu vandeniu nukeliama nuo ugnies ir į ją suberiami kava; greitai maišoma šaukštu. Pakyla tiršta puta. Kai ji truputėlį nusės, indas vėl statomas ant labai silpnos ugnies. Kai tik puta truputi pakyla, džiazva nuo ugnies nukeliama. Kelis kartus pašildytas gėrimas gatavas.

Rytietiškai pagamintos kavos putoje yra daug kvapiųjų ir skoninių medžiagų, ir tokia kava labai vertinama žinovų. Arabijoje puta vadinama „kavos veidu“.

Kava tiekiama tiesiog džiazvoje: po truputi putų išdėliojama į puodukus, o paskui pripilama ir kavos. Tokia kava nefiltruojama ir ant stalo nededama nei cukraus, nei šaukštelių. Cukrus jau įdėtas, o maišant nuosėdos pakils nuo puoduko dugno. Priminsim aforizmą: „jei užmirši įdėti cukraus, jis kavai suteiks nemalonų skonį“.

Džiazvoje paruošta kava be kofeino yra stipri, aitri ir kvapi. Tai, turbūt, vienas geriausių būdų, bet ne tiems, kurie tingi truputį paplušėti prie viryklės arba nemėgsta kavos tirščių. Ne nelaimė. Kavą be tirščių lengva ir patogu pasigaminti kavinuke su filtru arba kavavirėje.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

Filtracija suteikia galimybę paruošti švarią kavą be tirščių

Sunku aprašyti viską, kas nenuilstamų išradėjų sugalvota kavos virimo srityje, vargu ar ir reikia. Instrukcija, kuri pridedama prie kiekvienos kavavirės, supažindins jus su jos konstrukcija ir eksploatacijos ypatybėmis.

Žinoma, svarbu medžiaga, iš kurios pagaminta kavavirė, jos išorinis vaizdas, kaitintuvo tipas ir kt. Gana kompaktiškos ir patogios yra kavavirės su įtaisytu elektriniu kaitintuvu. Visi šie samprotavimai, žinoma, yra svarbūs, kuomet nustatomi vieno ar kito modelio privalumai ir trūkumai. Tačiau visų pirma atkreipsime dėmesį į svarbiausia ir pabandysime išsiaiškinti įvairių aparatų, skirtų kavai virti, darbo principus.

Kavavirės, skirtos kavai paruošti virimo metodu, 1711 m. atsirado Prancūzijoje: Tai kavinukas, tik su prietaisu išvirtai kavai filtruoti. Kartais tam panaudojamas filtras su stūmokliu tirščiams išspausti.

Antrasis metodas, taikomas kavavirėms, — perkoliacija (košimas, filtracija). Karštas vanduo 6-8 min. filtruojamas pro sluoksnį grubiai maltos kavos, subertos ant filtro sietelio. Šiuo atveju gėrimas yra beveik be nuosėdų. Šį principą 1800 m. pasiūlė Paryžiaus arkivyskupas Žanas Batistas de Bella ir tai pastūmėjo tolesniems tobulinimams. Tarp kitko, panašų išradimą pasiūlė žinomas gamtininkas ir politinis veikėjas grafas Rumfordas. Jis patobulino de Bello kavavirę — pridėjo prietaisą, dėl ko kava išlieka supresuota ir antpilą nepatenka tirščių trupinėlių.

Standartinės šio tipo kavavirės sudarytos iš trijų dalių: vandens priimtuvo, filtro tinklelio ir gėrimo surinktuvo. Paprasčiausiu atveju paprasta stiklinė uždengiama filtru. Ant filtro suberiama kava ir ant jos pilamas verdantis vanduo. Vanduo teka pro kavos sluoksnį, prisisotina ir pro filtrą patenka talpą, kur suteka paruoštas gėrimas. Kartais ant filtro esanti kava prispaudžiama specialiu tinkleliu. Pro šiek tiek suspaustus miltelius vanduo teka lėčiau ir todėl labiau prisisotina.

Filtracija suteikia galimybę paruošti švarią kavą be tirščių, bet ne labai stiprią. Šito būdo privalumas yra paprastumas, o trūkumas — gan ilga gėrimo paruošimo trukmė. Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad filtruojant kava ataušta, todėl reikia pasirūpinti, kad talpa, kurią suteka paruoštas gėrimas, būtų truputį pašildyta. Tam tikslui, pavyzdžiui, prieš tai indas išskalaujamas verdančiu vandeniu.

Kuo tankesnis filtro tinklelis, tuo lėčiau kava filtruojasi, bet geresnė yra jos kokybė. Tik būtina išsaugoti ją karštą. Kai kuriose šiuolaikinių modelių kavavirėse su filtru filtracijai paspartinti naudojamas suspaustas oras.

Svarbi sąlyga: kavos malinys turi atitikti filtro tankumą. Jeigu malinys labai smulkus, filtracija užsitęs, jeigu rupus — pablogės gėrimo kokybė. Ne mažiau svarbu kavos sluoksnio ir vandens kiekio santykis. Kavavirėje reikia ruošti tiek kavos porcijų, kokiam kiekiui ji apskaičiuota. Savavališkai padauginę arba sumažinę ant filtro miltelių, tuo pačiu pakeičiate ir kavos stiprumą bei kokybę. Pro labai ploną sluoksnį vanduo praeis ne optimaliai prisotintas, o pro per daug storą sluoksnį sulėtės filtracija, kava bus gana stipri, bet šalta ir nelabai skani.

Visiems atvejams duoti rekomendaciją sunku, ir, matyt, neįmanoma. Šito tipo kavavirėms reikiamas vandens ir maltos kavos pupelės porcijas nustatyti paprasčiau ir lengviau, remiantis asmenine patirtimi, atitinkančia asmeninį skonį.

Filtracijos principu veikia ir originalios kavavirės su besisukančiais indais, sujungtais filtru.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

Prancūzų patarlė byloja: „Virinimas užmuša kavą“

Iškart susitarsime: kava ne verdama, o užplikoma. Ne veltui prancūzų patarlė byloja: „Virinimas užmuša kavą“. Tai įsiminsime, kadangi mūsų pasakojime sutiksime žodžių bei išsireiškimų, kurie tartum prieštarautų šiam principui. Juk mes sakome „išvirti kavą“, „kavavirė“ ir kt. Tačiau esmė, žinoma, ne žodžiuose.

Taigi kava užplikoma. Viso šio proceso esmė — kiek laiko kava ir karštas vanduo veikia vienas kitą. Skoninės ir kvapiosios medžiagos ištraukiamos (absorbuojamos) iš kavos. Vanduo po truputį prisisotina ir virsta kavos gėrimu. Mūsų uždavinys — sudaryti kuo palankesnes sąlygas ekstrakcijai.

Paprasčiausiai kava paruošiama kavinuke arba tinkamo dydžio paprastame puode (geriau alavuotame arba emaliuotame). Pageidautina, kad indas kavai ruošti būtų iš fajanso, stiklo arba nerūdijančio plieno ir gerai išlaikytų

Indas išskalaujamas verdančiu vandeniu, kad sušiltų. Paskui į jį suberiamas būtinas kiekis kavos. Paprastai vienas du šaukšteliai kavos stiklinei vandens. Kava užpilama verdančiu vandeniu taip, kad kava neliktų paviršiuje.

Dabar vandenį būtina pakaitinti. Tinka bet koks kaitintuvas: elektrinis, įtaisytas kavinuką, elektrinė arba dujinė viryklė ir kt. Būtina žinoti, kad kaitinti negalima per greitai. Ant dujinio degiklio galima padėti liepsnos sklaidikli — tuomet kavinukas įkais pamažu, ant lengvos vienodos ugnies.

Kava beveik užvirinama. Kai tik pakyla puta, kavinukas iškart nukeliamas nuo ugnies ir kurį laiką palaukiama, kad nusėstų tirščiai.

Aprašytasis metodas vadinamas virimo metodu, jis daugiau priklauso senoviniams ir tradiciniams kavos ruošimo būdams. Labai svarbu kavos ir vandens santykis. Atsiminkite: kavos kokybė pablogėja, jeigu pašildoma ataušusi kava arba ilgiau kaip valandą laikoma karšta.

Aprašytąjį kavos paruošimo būdą galima šiek tiek pakeisti. kavinuką įpilama šalto vandens ir kaitinama, kol jis užverda. Paskui kavinukas nukeliamas nuo ugnies ir į jį šaukštu dedami kava; greitai išmaišoma. Tolesni veiksmai visiškai pakartoja tai, apie ką jau kalbėta. Kavinuką galima pašildyti keletą kartų,- tik reikia žiūrėti, kad vanduo neužvirtų. Kad kava neatauštų per daug greitai, kavinukas paprastai pridengiamas šilumą sulaikančiu užtiesalu.

Net tokiais paprastais būdais, turint įgūdžių, galima paruošti geros kokybės kavą. Tačiau šiuo atveju ant kavinuko dugno nusėda daug kavos tirščių, kurie paskui patenka puodukus. Tai toli gražu ne visiems patinka. Kad puodukus nepatektų tirščių, kava suberiami medžiaginį maišelį ir nuleidžiami kavinuką; kavą galima iškošti pro specialų filtrą arba tankų sietelį.

Kiekvienoje šalyje yra savi pamėgti, tradiciniai kavos ruošimo būdai. Brazilijoje, pavyzdžiui, sumalta kava suberiama ant indo dugno ir užpilama karštu vandeniu. Mišinys greitai sumaišomas ir filtruojamas į prieš tai verdančiu vandeniu išplikytą indą.

Yra ir toks, kiek neįprastas, virimo metodo variantas. Vidutiniškai rupiai sumaltos kavos suberiamas kvortą šalto vandens (grubiai skaičiuojant, pusė kilogramo kavos litrui vandens) ir paliekamas 24 valandas. Ekstraktas filtruojamas ir laikomas atšaldytas. Ruošiant kavą, ša1tas ekstraktas sumaišomas su verdančiu vandeniu. Tokio būdo gerbėjai mano, kad tokios kavos pupelės yra kvapios ir nekarčios.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

Kava – Kas tai?

Mėgstate jūs kavą ar ne, bet supratimą apie tai, kaip šis gėrimas gaminamas, turbūt, turite.

Yra tūkstančiai variantų. Viename humoristiniame apsakyme tvirtinama, kad tam tikslui „vartojama visų rūšių tuo metu parduodama kava, imami įvairaus malimo kava“. Verdama stikliniuose, aliuminiuose arba nerūdijančio plieno induose (tam tinka laboratorinės stiklinės, ugniai atsparios menzūrėlės, koštuvai, taip pat susisiekiantys indai). Blogiausiu atveju naudojamasi standartine kavavirė. Ekstraktuojančio vandens temperatūrai pakelti energijos šaltinis gali būti: dujinės viryklės liepsna, elektros srovė, įkaitintas garas, vidaus degimo variklių išmetamosios dujos… Nėra ribų žmogiškosios fantazijos skrydžiui!

Paliksime nuošalyje gudriai protingus būdus ir apsiribosime įprastais, visiškai prieinamais kiekvienam. Kavai išvirti reikia visiškai nedaug: kavos, vandens, kavinuko arba kavavirės ir kelių minučių didingo paslaptingumo. Tirpiosios kavos mėgėjai apsieina ir be kavavirės.

Atrodo, viskas aišku. Bet ar tai taip paprasta?

Visos šeimininkės barščius gamina iš tų pačių produktų, pagal maždaug vienodą „technologija, tačiau kuomet sėdate prie stalo, tai vienu atveju prieš jus lėkštė nuostabių ukrainietiškų barščių, o kitu… Nepiktnaudžiausim, tiesiog atkreipsime dėmesį, jog apskritai kavą pagaminti lengva, bet tam, kad ji būtų skani, kvapi, t.y. tikra kava, reikia kai ką žinoti ir mokėti. Skonis, kvapas, spalva, stiprumas, prisotinimas priklauso nuo daugelio aplinkybių ir, visų , pirmiausia, žinoma, nuo meistriškumo to, kuris ją ruošė. Jūsų sugebėjimas ir išmonė apvainikuoja didelį ir nelengvą darbą tų, kas išaugino ir surinko derlių, atgabeno jį iš tolimų kraštų, rūšiavo ir kepino kavos pupeles. Daugelis kavą žiūri tik kaip puikų stimuliatorių, o juk kava, pirmiausia — skonis, aromatas, malonumas.

Jūsų valioje daugybė kavos ruošimo būdų. Tačiau kokie įvairūs jie būtų, visada siekiama, kaip geriausiu būdu išnaudoti skonines ir kvapiąsias medžiagas, esančias kavos pupelėse. Tai sėkmės formulė. Tobulesnė technika savaime nepagerina gėrimo, ji tik supaprastina ruošimo procesą, daro jį patogesnį.

Koks gi būdas geriausias? Šį klausimą reikia spręsti patiems. Dėl skonio nesiginčijama, todėl visiškai aišku, kad geriausias kavos ruošimo būdas tas, kuris atitinka būtent jūsų skonį. Visa kita, suprantama, ne taip gerai. Dabar aptarsime pagrindinius būdus ir ten, kur tai įmanoma, pabandysime objektyviai įvertinti jų privalumus arba trūkumus.

Patiko? Pasidalink