Tag Archive freziju auginimas

Augalai
užsikrečia ir nuo peilių, kai skinami žiedai. Todėl įrankius
reikia dažnai dezinfekuoti formalinu, natrio trifosfatu, kalio
permanganatu (Makutėnaitė, 1971).

Ryškiai
pažeistus virusinių ligų augalus reikia šalinti, nors tai
atrodytų ir nuostolinga. Jeigu kurią nors veislę smarkiai apninka
virusinės ligos, visus tos veislės augalus reikia sunaikinti.

Yra
pagrindo teigti, kad frezijos per artimiausius penkerius metus taps
viena iš pagrindinių skintų gėlių; todėl būtina, jog vienas
respublikos gėlininkystės ūkis augintų elitinius gumbasvogūnius.

FREZIJŲ
VEISLĖS

1968
m. buvo užregistruota 141 frezijų veislė. Iš jų 38% yra
raudonžiedžių., 35% geltonžiedžių, 15% mėlynžiedžių ir 12%
baltažiedžių

Intensyvus
selekcinis darbas pradėtas nuo 1930 metų. Nuo tada išvesta apie
200 veislių, tačiau dalis jų visai išnyko arba turi tik istorinę
svarbą.

Daugiausia
veislių yra išvedusi J. A. M. Goemans (Parigo LTD) firma Anglijoje
(44 veislės), Van Tubergen (26), Rijnveld F. and Sons (22) ir M. C.
van Staaveren (14) firmos Olandijoje (R. Zunde, 1973).

Sėklinės
frezijų veislės yra diploidinės ir tetraploidinės, atitinkamai
turinčios 22 ir 44 chromosomas, o vegetatyviškai besidauginančios
— diploidinės, triploidinės (chromosomų skaičius 33) ir
tetraploidinės. Japonų tyrinėtojas Saito teigia, kad triploidinių
ir tetraploidinių veislių ekologinė reakcija yra labai
susilpnėjusi, ir jos lengviau prisitaiko prie įvairių sąlygų
šiltnamiuose.

Baltažiedės
frezijos. Žinoma apie 20 baltažiedžių frezijų veislių. Šiuo
metu svarbios 4-5 veislės. Beveik visos baltažiedės veislės yra
jautrios virusinėms ligoms, tačiau, esant gerai agrotechnikai ir
tinkamam mikroklimatui, šios ligos dažnai pastebimos žalos nedaro.

Baltažiedės frezijos tinka vestuvinėms puokštėms. Gamybai rekomenduojamos White Swan, Apollo veislės.

Apollo
(išvedė J. A. M. Goemans, 1956). Balta, stambiažiedė veislė *,
kurios žiedų derlius vidutiniškas — 1,0 **. Žiedai ilgai
išsilaiko pamerkti. Gerai žydi pavasarį. į 1 m2 sodinama 80
gumbasvogūnių.

Balerina
(išvedė J. A. M. Goemans, 1957). Žiedai dramblio kaulo spalvos su
gelsvu atspalviu prie pagrindo. Žiedynai tvirti, juose daug žiedų.
Gerai žydi ir žiemos mėnesiais, tačiau žiedų derlius vidutinis
(1,3). į 1 m2 sodinama 100 gumbasvogūnių.

Princess
Irene. Tai stambiažiedė balta veislė. į 1 m2 sodinama 128
gumbasvogūniai.

Snow
Queen. Sena veislė. Šaltu metu žydi baltais, šiltu žalsvai
kreminiais žiedais. Dažnai serga virusinėmis ligomis. Į 1 m2
sodinama 100-120 gumbasvogūnių.

White
Swan (triploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1950). Tai stambiažiedė
veislė baltais žiedais. Kartais atsiranda mėlyni ruoželiai, kurie
rodo, kad augalas užsikrėtęs virusu arba auga labai žemoje
temperatūroje. Žiedų derlius geras, ypač jeigu žydi pavasarėjant
(2-2,3). Kai augant būna daug šviesių dienų, žiedai išauga
menkoki, žiedynkočiai trumpi. Augalai nestandūs. Į 1 m2 sodinama
100 gumbasvogūnių.

Patiko? Pasidalink

Frezijų mozaika (sukėlėjas Fressia virus Nr. 1 Woodward.). Ant lapų atsiranda tamsiai žali dryžiai ir mažos, tačiau labai ryškios pavandenijusios dėmės. Vėliau šių dėmių pakraščiai patamsėja, o jos pačios pasidaro pergamentinės. Liga pirmiausia pažeidžia lapus, o vėliau stiebus ir žiedus. Žiedai būna smulkūs, blogai skleidžiasi arba visai neišsiskleidžia, su šviesiais dryžiais.

Tai labiausiai išplitusi frezijų virusinė liga. Mūsų stebėjimų metais šis virusas smarkiai pažeidė Rosemunde, Rosita, Margaret, šiek tiek mažiau Pimpernel, Stockholm, Blauwe Wimpel, White Swan veisles. Ant baltažiedžių ir geltonžiedžių veislių ši virusą pamatyti sunkiau.

Pupelių geltonoji mozaika (sukėlėjas pupelių virusas Phaseolus virus Nr. 2). Be pupelių, ja dar serga kardeliai, kvapieji pelėžirniai. Ant frezijų ši liga plinta mažiau, negu pirmoji.

Pirmiausia liga pažeidžia lapų pakraščius, o vėliau apima visą lapą. Geltonos arba žalsvai geltonos dėmės ilgainiui ruduoja. Žiedai blogai skleidžiasi, būna menkaverčiai, nes išsikraipo žiedynkočiai. Piestelė ir kuokeliai ilgesni, negu sveikų žiedų.

Smarkus lapų nekrozės virusas. Ligos požymiai išryškėja anksti. Dažnai augalai apmiršta dar nesusiformavus žiedams, o jeigu jie ir susiformuoja, būna išblukę, jų nedaug (2-3), žiedlapių viršūnėlės susitraukusios. Pažeisti augalai yra visiškai beverčiai.

Nekrozinės dėmės išplinta ir ant gumbasvogūnių. Jie supūva dar prieš iškasant, saugyklose arba jau pasodinus.

Šią ligą galima supainioti su fuzarioze, tačiau šios dvi ligos niekada nepažeidžia to paties augalo (Dorst, 1973).

Lapų nekrozės virusas. Pirmieji ligos požymiai iš-ryškėja ant ketvirto lapo, praėjus 9 savaitėms po sodinimo. Išaugusių iš vaikučių augalų ligos požymiai pradeda ryškėti jau ant antro lapo.

Chlorozinės dėmės ir dryžiai pirmiausia atsiranda ant lapų viršūnėlių ir vėliau plinta per visą lapą. Dar vėliau dėmės pasidaro pilkšvai rudos. Žiedai ir gumbasvogūniai atrodo sveiki, nors liga plinta per gumbasvogūnius.

Šie požymiai labiau išryškėja, auginant frezijas šaltai, drėgnoje dirvoje arba kai temperatūra smarkiai svyruoja per parą. Optimaliomis sąlygomis išorinių ligos požymių nepastebima.

Bandymais įrodyta, kad dėl šios ligos žiedų ir gumbasvogūnių derliaus nuostolių nebūna. Amarai ir kiti vabzdžiai šios ligos neplatina (Dorst, 1973; Bateman, 1971).

Frezijoms daugiausia žalos padaro virusinės ligos. Iki šiol racionalių kovos priemonių nėra, išskyrus auginimą virusais neužsikrėtusių klonų meristemines kultūras, o Tarybų Sąjungoje nėra tokio centro, kur šiuo būdu daugintų frezijas. Dauguma pas mus auginamų veislių yra užsikrėtusios virusinėmis ligomis, o tai labai atsiliepia šios kultūros auginimo rentabilumui.

Svarbiausia profilaktinė priemonė, kovojant su virusinėmis ligomis,— naikinti kenkėjus, ypač amarus.

Patiko? Pasidalink

Dirvos dezinfekcija. Jeigu frezijos auginamos žemių mišiniuose ir dar toje pačioje žemėje ne pirmą kartą, ją reikia dezinfekuoti karštais garais (terminė dezinfekcija) arba chemikalais, nors pirmasis būdas yra efektyvesnis ir ne toks toksiškas. Po terminės dezinfekcijos dirvą reikia gerai praplauti, nes išsilaisvina daug azoto, kuris gali augalams pakenkti.

Cheminėmis medžiagomis dirva dezinfekuojama ne vėliau kaip mėnuo iki sodinimo. Ji turi būti puri ir drėgna (50-80% pilno dirvos vandens imlumo), 10-20°C temperatūros. Dezinfekuojančiu tirpalu sudrėkinama 15–20 cm storio dirvos sluoksnis, o po to 2-3 paroms uždengiama polietilenine plėvele.

Labiausiai tinka dezinfekavimui 2% karbationas (vapamas) (100 m2 reikia 200-250 1 tirpalo). Sis chemikalas kompleksinis, nes naikina grybus, nematodus ir piktžoles. Grybinių ligų sukėlėjus naikina 2-3% formalinas (100 m2 reikia 1000 1 šio tirpalo).

Svogūnų beicavimas. Dabar yra daug efektyvių chemikalų, kurie laikinai didina gumbasvogūnių atsparumą ligoms ir neblogai naikina įvairius ligų sukėlėjus. Fusarium genties sukėlėjus naikina sisteminiai fungicidai: benlatas, fundasolas ir kt. Jau seniai vartojamas preparatas TMTD veiksmingas nuo

Sclerotinia genties sukėlėjų ir labiau, negu benomilo grupės preparatai, veikia kekerinio puvinio sukėlėjus. Sis preparatas maišomas su aukščiau išvardytais. Labai gerai vertinamas japonų preparatas topsin M. sin. cerolin M. Tai balta kristalinė bespalvė medžiaga, nelabai tirpstanti vandenyje. Naikina Fusarium ir Bolrytis genties sukėlėjus. Galima purkšti 0,1 % tirpalu arba 0,2-0,5% tirpale valandą mirkyti gumbasvogūnius.

Kitas plataus veikimo japonų fungicidas homai susideda iš dviejų aktyvių ingredientų: 50% topsino ir 30% tiramo, kitaip vadinarno TMTD. Tai kieta kristalinė bespalvė medžiaga, beveik netirpstanti vandenyje ir nelabai tirpstanti organiniuose tirpikliuose. Naikina Fusarium, Rhisoctonia ir Phytium genties sukėlėjus. Gumbasvogūniai 30 min. laikomi 0,5% suspensijoje.

Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje gaminamas naujas preparatas derosol (cerabendasim), priklausantis benzilmidazolinių junginių grupei. D. Zylka (1974) nurodo, kad šis preparatas yra daug veiksmingesnis už aukščiau minėtus.

Van Staavereno firma beicuoja gumbasvogūnius ir purškia augalus parationu; gumbasvogūnius fumiguoja diazinonu, lindanu, sulfatopu.

Beicavimui geriausia ruošti kompleksinius tirpalus, t. y. maišyti fungicidus su insekticidais. Benlatą, fundasolą (0,2%), topsiną (0,2%), TMTD (0,2%) galima maišyti su rogoru (0,5%), karbofosu (0,2%), antio (0,2%), fozalonu (0,2%). Visi chemikalai būna veiksmingiausi, kai gumbasvogūniai šlapiai beicuojami tuojau nukasti. Jeigu tuo metu jų beicuoti negalima, tai būtina padaryti prieš sodinimą.

Tuos pačius frezijų klonus auginant ilgesnį laiką, cheminius junginius reikia kaitalioti, nes parazitai prie jų prisitaiko.

LTSR MA Botanikos instituto Botanikos sode svogūnines gėles, taip pat frezijas beicuojame 0,2% fundasolo (arba 0,2% benlato, arba 0,2% topsino) ir 0,5% rogoro ar 0,2 antio truputį pašildytoje (25— 30°C) suspensijoje 30 minučių. Šildoma dėl to, kad šie sisteminiai fungicidai žemesnėje kaip 20 °C temperatūroje nelabai veiksmingi.

Patiko? Pasidalink

Augant frezijoms, šiltnamiuose palaikyti žemą temperatūrą ir juos labai gerai vėdinti.

Nuolat šalinti sergančius augalus. Išrovus augalus, žemę dezinfekuoti kalkių pienu arba ją iškasti. Vegetacijos metu purkšti fungicidais.

Iškastus gumbasvogūnius reikia tuoj beicuoti.

Kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers. f. gladioli). Pažeisti lapai ir stiebai iš pradžių būna dėmėti, vėliau visai nudžiūva. Dėmės pilkšvai rausvos. Pūva stiebo kaklelis ir gumbasvogūniai. Priešingai negu fuzariozė, ši liga smarkiau plinta žemoje temperatūroje. Dėmės atsiranda ir stiebo kaklelis pradeda pūti daugiausia 12-19 °C temperatūroje, o gumbai pūva 2-7°C temperatūroje. Jeigu oro temperatūra aukštesnė kaip 21 °C ir oras sausas, grybelis žūva. Tokioje dirvos temperatūroje jis gali išsilaikyti, nes čia drėgna.

Manoma, kad ši liga ne taip plinta, kai gumbasvogūniai palaikomi 30 °C temperatūroje. Mat, jie apsitraukia plėvele, pro kurią sporos neprasiskverbia į gumbasvogūnį.

Paprastasis kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea Pers.). Ant lapų ir stiebų atsiranda pilkšvai rudos dėmės, vėliau pradeda pūti ne tik šie organai, bet ir žiedai. Šaltoje drėgnoje aplinkoje ši liga plinta greitai, todėl, pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia kurį laiką augalų nelaistyti ir gerai vėdinti šiltnamius. Nuo šios ligos efektyvūs vario ir nelabai efektyvūs aukščiau nurodyti sisteminiai fungicidai: benlatas, fundazolas.

Sklerozinis (sausasis) puvinys (sukėlėjas Sclerotinia glgdioli (Mass.) Drayb.). Augalai gelsta ir auga labai lėtai. Pūva šaknys ir stiebai prie pagrindo. Pažeistose vietose galima įžiūrėti juosvus grybo skleročius. Ant gumbasvogūnių atsiranda apvalios raudonai rudos dėmės; jos laipsniškai plečiasi, įdumba ir kietėja. Augalai užsikrečia per dirvą.

Kardelių kietasis puvinys (Septoria gladiolii Pass.). Gumbasvogūniai pažeidžiami panašiai kaip ir užsikrėtus sausuoju puviniu. Ant lapų pasirodo rausvai rudos dėmės. Dėmių viduje galima įžiūrėti juosvus grūdelius — sukėlėjo piknidžius. Iš jų išbyra sporos, kurios platina ligą. Liga daugiausia plinta per dirvą.

Heterosporiozė (Heterosporum gracile Wallr.). Ant lapų atsiranda geltonos, vėliau juoduojančios dėmės. Ši liga daugiausia plinta drėgnoje dirvoje arba kai trūksta joje fosforo ir kalcio. Augalus galima purkšti vario preparatais.

Be to, įvairios frezijų ligos plinta dėl blogos dirvožemio struktūros bei netinkamo tręšimo, ypač kenkia per didelis azoto kiekis (G. F. C. Wheeler, 1963).

Bakterinės rauplės (Pseudomonas marginata). Pirmiausia sudžiūva jauni lapai, o vėliau ir visas augalas. Ant gumbasvogūnių atsiranda įdubusios rudokos blizgančios dėmės. Liga labai greitai plinta, kai gumbasvogūniai laikomi drėgnoje aplinkoje.

Apsauga. Kovojant su frezijų ligomis ir kenkėjais, svarbiausia yra profilaktinės priemonės, nes kova, pasireiškus invazijai, tik iš dalies efektyvi. Be to, labai dažnai augalai nukenčia ne nuo vieno parazito, o nuo keleto. Todėl augintojai I profilaktines frezijų apsaugos priemones turi žiūrėti kaip į būtiną sudėtinę šios kultūros auginimo grandį.

Patiko? Pasidalink

Fluoridų toksikozė. Frezijų įvairias anomalijas gali sukelti fluoro vandenilio dujos. Nustatyta, kad net nuo labai mažų fluoro koncentracijų (6 dalelės fluoro 1 mln. oro dalelių) frezijos blogai auga, lapuose pradeda ryškėti nekrozės požymiai. Pasirodo, kad fluoras skatina nekrozės viruso plitimą. Daug kur nurodoma, kad superfosfatas nelabai tinka frezijoms, nes jame yra iki 1% fluoro vandenilio. Mes tręšėme frezijas superfosfatu, tačiau būdingo toksikozės fluoridais požymio lapų viršūnių džiūvimo — nepastebėjome. Nuo didesnio fluoro vandenilio kiekio žiedai deformuojasi ir nepražysta.

H. Voltingas (1972) nurodo, kad fluorui labai jautrios Golden Melody, Ballerina, Pimpernel, Sonata, Apollo, Golden Yeliow ir Rose-Marie frezijų veislės, nelabai jautrios Blauwe Wimpel, White Swan, Royal Blue.

Gumbasvogūnių pupacijos. Ilgą laiką frezijų augintojai susidurdavo su viena gana didele kliūtimi. Pasodinti gumbasvogūniai 3-6 mėnesius išbūdavo dirvoje nedygę, po to normaliai augdavo. Su šiuo reiškiniu mums teko susidurti, auginant gumbasvogūnius-valkučius. Pasodinti gruodžio mėn. jie sudygo tiktai kitų metų birželyje, o žydėjo tuoj po Naujųjų metų. Taigi iki žydėjimo praėjo 13 mėnesių (visais auginimo periodais buvo daugiau kaip 15 mėnesių). Tuo tarpu visais kitais atvejais gruodžio mėn. pasodinti žydėdavo kovo—balandžio mėn., o būdavo iškasami birželio mėn., t. y. praėjus 6 mėn. Taip atsitiko dėl to, kad vaikučius prieš sodinimą per ilgai (6 savaites vietoj 3) laikėme 10-13 °C temperatūroje. Toks reiškinys vadinamas gumbasvogūnių pupacijomis. Gumbasvogūniai nedygsta ne dėl to, kad jie yra ramybės būklėje. Jie leidžia šaknis ir virš jų auga nauji gumbasvogūniai, tačiau kiti augimo taškai būna ramybės būklėje. Šie vegetuoti pradeda tiktai tada, kai išauga ir subręsta naujas gumbasvogūnis.

Kaip buvo rašyta, frezijos yra kilusios iš Pietų Afrikos, kur tuo metu, kai gumbasvogūniai esti ramybės būklėje, būna sausros ir labai karšta. Jų augimo metas sutampa su vėsiu drėgnu periodu. Frezijos prisitaikė prie šių klimatinių sąlygų, todėl, visai pakeitus jas, augimas sutrinka.

Pupacijos visuomet pasireiškia tada, kai gumbasvogūniai ramybės periode ilgesnį laiką išbūna 6-15°C temperatūroje.

LIGOS

Grybinės ligos

Frezijų fuzariozė (sukėlėjas Fusarium oxysporum f. gladioli (Mass) Snayder et Hansen).

Ligos sukėlėjas plinta per dirvą, pirmiausia pažeisdamas šaknis, vėliau gumbasvogūnius. Ant gumbasvogūnių atsiranda daug rudų dėmių, jie suminkštėja, o vėliau sudžiūva, t. y. susidaro mumijos. Lapai nustoja augti arba išlinksta į tą pusę, kur jau gumbasvogūnis pradėjęs pūti. Pirmiausia pagelsta jauni lapai, o ant žiedynkočių atsiranda rudi dryžiai.

Ši liga padaro daug žalos, ypač kai frezijos auga aukštesnėje kaip 20 °C temperatūroje blogai vėdinamuose šiltnamiuose.

Apsaugos priemonės. Jeigu frezijos auginamos žemių mišiniuose, tai prieš sodinant būtina juos dezinfekuoti karštais garais, karbationu (vapamu), formalinu. Ypač svarbu gerai dezinfekuoti dirvą, jeigu frezijos toje pačioje žemėje auga ne pirmą kartą. Mat, dauguma grybinių ligų sukėlėjų dirvoje išsilaiko iki 5 metų, o Fusarium genties net iki 10 metų.

Patiko? Pasidalink

Didesnis azoto kiekis dirvoje augimo pradžioje frezijoms kenkia. Šis elementas skatina intensyvų vegetatyvinės masės augimą, ir augalai ilgai nežydi. Daugelyje ūkių šiltnamių dirva dezinfekuojama karštais garais. Tada išsilaisvina daug augalams prieinamo azoto, ir, kad jis nepakenktų frezijoms, dirvą arba reikia praplauti, arba sumaišyti su šviežiomis samaninėmis durpėmis.

Frezijoms tręšti tinka įvairios azoto trąšos. Jeigu dirva gausiai tręšiama azoto trąšomis, ją reikia kalkinti, nes dauguma šių trąšų dirvožemį smarkiai rūgština, pavyzdžiui, amonio sulfatas, amonio chloridas, amoniakas. Šioms trąšoms neutralizuoti atitinkamai reikia 1,13, 1,39 ir 1,47 svorio dalių kalcio karbonato. Kalkinės medžiagos su šiomis trąšomis nemaišomos; jos beriamos į dirvą atskirai.

Azoto trąšos (kalcio, kalio, natrio salietros), turinčios metalo jonų, pakelia dirvos pH, neutralizuodamos dirvą, todėl jos labai tinka daugeliui svogūninių ir gumbasvogūninių gėlių tręšti.

Amonio salietra NH4NO3. Tai labai higroskopiška amoniakinė-nitratinė trąša, kurioje yra pusė amoniakinio (lėtai pasisavinamo) ir pusė nitratinio (greitai pasisavinamo) azoto. Šioje trąšoje yra 34,9% azoto. Amonio salietrą augalai gerai pasisavina ir to¬dėl dirvą rūgština mažiau, negu amonio sulfatas, nors ji fiziologiškai rūgšti. Amonio salietros 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 0,74 svorio dalių kalcio karbonato.

Amonio sulfatas (NH4) 2SO4 — viena aš seniausių azoto trąšų, rekomenduojamų svogūninėms ir gumbasvogūninėms gėlėms tręšti. Jame yra apie 20% azoto (amoniakinės formos).

Tai smulkūs, balti, pilkai rusvi ar žalsvi kristalai, mažai drėksta, todėl ir nesupuola. Nepatartina naudoti rausvo atspalvio amonio sulfato, nes šis atspalvis būna nuo augalams žalingų rodonidų. Ši trąša dirvą rūgština — 1 svorio daliai neutralizuoti reikia 1,13 dalies kalcio karbonato.

Kalcio salietra (sinonimai: kalcio nitratas, kalkių salietra, norvegų salietra) Ca(NO3)2. Joje esti 14-15% nitratinio azoto ir 1-1,5% amoniakinio. Tai labai higroskopiška trąša, išleidžiama granulėmis arba smulkiomis plokštelėmis.

Kalcio salietroje yra apie 28% CaO, o tai atitinka 50% kalcio karbonato, kuris, augalui suvartojus azotą, lieka dirvoje. Kalcis ne tiktai neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą šaknų zonoje, aprūpina augalus šiuo elementu, bet ir gerina dirvos fizines savybes.

Tręšiant frezijas kalcio salietra, žiedynkočiai užauga stangrūs, būna geras gumbasvogūnių derlius.

Kalis. Fudzivara ir Ajida nurodo, kad kalis augaluose veikia angliavandenių apykaitą, reguliuoja krakmolo sintezę, skaidymąsi ir transportavimą, azoto apykaitą bei baltymų sintezę, taip pat kitų mitybos elementų aktyvumą, neutralizuoja organines rūgštis, aktyvina įvairius fermentus, skatina jaunos meristemos augimą, koordinuoja lapų žiotelių judesius ir augalų vandens režimą. Augalai, kuriuose optimalus kalio kiekis, yra atsparesni šalčiams bei ligoms. Šis elementas lengvai pernešamas iš vienos augalo dalies kitą.

Visos svogūninės ir gumbasvogūninės gėlės sunaudoja daug kalio, o visi augalai, augantys durpėse, kalio trūkumui jautresni, negu kitų elementų. Daugiausia kalio susikaupia frezijų lapuose — apie 4% sausų medžiagų, stiebuose— 3%, gumbasvogūniuose — 1-1,5%.

Patiko? Pasidalink

Rudeninio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai gali būti sodinami per visą rugsėjo mėn. Žydėjimo laikas — vasaris—kovas. Sodinti anksčiau neapsimoka, nes rugpjūtyje labai sunku palaikyti žemą temperatūrą šiltnamyje, ir augalai nepražysta anksčiau už pasodintus rugsėjo mėn.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami gegužės—birželio mėn. ir iki rugsėjo 1 d. laikomi 28-30°C temperatūroje, vėliau 2-3 savaites iki sodinimo 10-13°C. Šiuo metu augalams šviesos atžvilgiu blogiausios sąlygos, todėl atidžiai reikia sekti šiltnamių temperatūrą (tinkamiausia 12— 15°C). Nuo to priklausys ir žiedų derlius, ir jų kokybė.

Rudenį galima auginti daugumą veislių, išskyrus geltonžiedes. Iš šių tinka tik Rijnveld’s Golden Yellow, Aurora, Golden Melodie. Šiuo metu auginamos ir pilnavidurės veislės.

Žieminio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai sodinami gruodžio III dekadoje arba sausio mėn. pradžioje. Žydėjimo laikas — kovas—gegužė.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami birželio mėn. ir džiovinami. Nuo liepos mėn. 1 d. iki rugpjūčio 1 d. laikomi šaldytuve I-5°C temperatūroje. Nuo rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 10 d. laikomi 28–31 °C temperatūroje ir nuo gruodžio 10 d. iki sodinimo— 10-13 °C.

Šio auginimo periodo antra vegetacijos pusė sutampa su intensyvios šviesos laikotarpiu, todėl labai gerai žydi geltonžiedės veislės. Mėlynų veislių žiedai būna dulsvoki. Šiuo periodu tik vidutiniškai vertintina veislė White Swan, tuo tarpu rudenį auginama ji žydi gausiai.

Šiuo metu auginamos frezijos gausiai žydi, žiedai esti labai geros kokybės, todėl jomis reiktų apsodinti apie 50ojo skirto ploto. Vasariniam auginimui reiktų skirti 20% ploto, o rudeniniam —30%.

Įrenginiai pastoviai temperatūrai palaikyti 28-31 °C temperatūrai palaikyti mūsų pramonė išleidžia specialius termostatinius įrenginius KZMA pastoviai temperatūrai nuo 20 iki 35°C palaikyti tam tikro dydžio patalpose (12, 15 ir 30 m2 ploto), šiek tiek izoliuotose nuo lauko temperatūros. Kadangi santykinis oro drėgnumas turi būti ne žemesnis kaip 60% (optimalus 65-80%), patalpą reikia drėkinti, pastoviai laikant indus su vandeniu, arba retkarčiais purkšti patalpas.

Reikiamą temperatūrą drėgnumą nesunkiai galima palaikyti inkubatoriuose. Inkubatorių frezijoms laikyti pirmoji panaudojo agr. J. Rugytė Panerio tarybiniame ūkyje.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai, naudojami sėkloms daiginti. Jų viršutinė temperatūros riba paprastai ne aukštesnė kaip 35°C. Platesnio temperatūros diapazono termostatus naudoti rizikinga, nes, sutrikus reguliavimo sistemai, temperatūra gali smarkiai pašokti, ir gumbasvogūniai žus.

10-13°C temperatūrai palaikyti tinka šaldytuvai (specialiai sureguliuojami). Vasarą tokia temperatūra būna daugelyje rūšių.

1-5 °C temperatūrai palaikyti tinka buitiniai, o dar geriau pramoniniai šaldytuvai. Šaldytuvą reikia sureguliuoti dar prieš sudedant gumbasvogūnius, nes ši temperatūra artima kritinei. Gumbasvogūniai sušąla jau —2, —3 °C temperatūroje.

Visose saugyklose turi būti savaitiniai termografai, kad galima būtų sekti temperatūrų kreivę.

Patiko? Pasidalink

Daug kur nurodoma, kad dirvos rūgštingumas sumažinamas vienetu, kai kubiniame metre išmaišoma 2 kg kreidos. Pagal I. Bojarkiną (1975) durpių pH pakyla 0,5-1,0, kai kubiniame metre išmaišoma 2 kg kreidos arba kalkių miltų. Gesintų kalkių reikia 15— 20% mažiau, nes jose yra apie 70% CaO, o kreidoje yra 50-56% šios medžiagos, kalkių miltuose — 42— 56%. Negesintų kalkių naudoti negalima. Ši autorė pataria kubiniame metre samaninių durpių, kurių rūgštingumas 2,6-3,4, išmaišyti 6-8 kg kalcio karbonato.

Latvių mokslininkas V. Nolendorfas nurodo, kad kalkinės medžiagos kiekis priklauso nuo durpių pradinio rūgštingumo, susiskaidymo laipsnio, taip pat nuo cheminių kalkinės medžiagos savybių. Apskritai kalcio karbonatas turėtų sudaryti apie 5% sausų durpių tūrio. Kad substrato reakcija būttį pH 6, mažai susiskaidžiusioms (120 kg/m3 apimties) durpėms beriama 6 kg/m3 kalcio karbonato. Jeigu durpės susmulkintos, labai sausos (180 kg/m3 apimties), išberiama 9 kg kalcio karbonato.

Kai kurie autoriai nurodo, kad frezijoms tinka durpės, sumaišytos lygiomis dalimis su smėliu.

Žemių mišiniai

Daugelyje šaltinių nurodoma, kad frezijos augintinos įvairiuose žemių mišiniuose, kuriuose velėninė žemė yra būtina sudėtinė dalis. Daug kur frezijas augina gerai mėšlų patręštoje lauko dirvoje.

Todėl atlikdami tręšimo bandymus, viename variante frezijas auginome lygių dalių velėninės žemės ir samaninių durpių mišinyje. Jokiomis trąšomis netręšėme. Tirtos veislės — Eldorado ir Blauwe Wimpel.

Pirmaisiais bandymų metais tarp šio varianto ir kitų nepastebėjome žymesnių skirtumų, tačiau, auginant gumbasvogūnius tokiose pačiose sąlygose antrus metus, paaiškėjo, kad žiedų derlius samaninių durpių ir velėninės žemės mišinyje buvo 2 kartus didesnis, negu grynose netręštose durpėse.

Vadinasi, frezijas sėkmingai galima auginti žemių mišiniuose, kuriuose samaninės durpės būtų tiktai sudėtinė dalis. Tokiuose mišiniuose atigalus galima mažiau papildomai tręšti, retai sutrinka augimas dėl kokių nors mikroelementų trūkumo substrate, lengviau palaikyti reikiamą dirvožemio rūgštingumą. Žemių būna intensyvesnė saprofitinių mikroorganizmų veikla. Tačiau parazitinių mikroorganizmų veikla čia intensyvesnė. Tokius mišinius nelengva paruošti, išmaišyti ir transportuoti, sunkiau iškasti gumbasvogūnius.

Pagrindiniai elementai ir svarbiausios frezijų trąšos

Azotas. Tai daugelio augalo organinių junginių — amino ir nukleino rūgščių, fosfatidų, fermentų, chlorofilo, gliukozidų, vitaminų, alkaloidų — sudėtinė dalis. Šis elementas reguliuoja augalo baltymų apykaitą. Augalai siurbia amonio (NH4) ir nitrato (NO3) formos azotą. Nedideliais kiekiais gali imti organinius azoto junginius, kaip formaldehidą ir nebaltyminę amino rūgštį (P. Kundler, 1975).

Frezijos iš dirvos paima gana daug azoto. Daugiausia šio elemento susikaupia gumbasvogūniuose 2-3% sausų medžiagų, stiebuose — 1,7%, lapuose– 0,7%.

Trūkstant azoto, augalai būna šviesiai žali, lėtai auga, pirmiausia pradeda džiūti apatiniai lapai, mažai susiformuoja žiedų, jie būna smulkūs, džiūsta. Kai azoto labai trūksta, nesivysto generatyviniai organai.

Patiko? Pasidalink

Taigi frezijų augintojams būtina žinoti, kad galima sodinti tiktai tuos gumbasvogūnius, kurie 3-4 mėn. buvo laikomi 28-31 °C temperatūroje (santykinė oro drėgmė turi būti 65-80%). Kai gumbasvogūnius ramybės būvyje reikia išlaikyti ilgiau, jie laikomi šaldytuve (1-5°C). Po to juos vis tiek reikia 3-4 mėn. palaikyti aukštoje temperatūroje (28-31 °C) ir tik po to sodinti.

Frezijų žiedų galima turėti ištisus metus, tačiau pas mus labiausiai jų trūksta lapkričio—balandžio mėn. Patirtis parodė, kad gegužės mėn. frezijos turi didesnę paklausą už tulpes ir narcizus. Turbūt birželyje jos taip pat turėtų paklausą, nes ir šiuo metu skintų gėlių sortimentas negausus.

Mes siūlome 3 frezijų auginimo programas, pagal kurias žiedus galima skinti maždaug pusę metų. Tas programas pavadinsime vasarinio, rudeninio ir žieminio auginimo, pagal tai, kokiu metu augalai sodinami ir auga pirmaisiais mėnesiais.

Vasarinė frezijų auginimo programa. Sodinimo laikas — birželio mėn. I ir II dekada; numatomas žydėjimo laikas — lapkritis—sausis, auginimo trukmė 6–8 mėn., iš jų 3-5 mėn. šiltnamyje.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių sandėliavimo metu:

Jeigu gumbasvogūniai iškasami vasario—kovo mėn., tai iki birželio jie laikomi 28-31 °C temperatūroje. Santykinė oro drėgmė 65–80%.

Aukšta temperatūra frezijų gumbasvogūnius galima pradėti veikti tuoj augalams peržydėjus, kai jie dar neiškasti.

Jeigu gumbasvogūniai iškasami birželio mėn., tai iki vasario mėn. jie laikomi 1-5°C temperatūroje, vėliau iki gegužės pradžios 28-31 °C ir 2-3 savaites prieš sodinant 13 °C temperatūroje. Šis režimas nelabai patogus, nes šaldytuvus reikia ilgai eksploatuoti.

Kadangi tiktai pagal šią programą augalai iš pradžių auginami lauke, vėliau šiltnamyje, tai paminėsime kai kurias specifines detales.

Gumbasvogūniai sodinami į pikavimo dėželes, kutių sienelių aukštis— 15-20 cm. Šiam tikslui naudojami ir lengvi plastmasiniai konteineriai. Dėželės su pasodintais gumbasvogūniais lauke dedamos ant polietileno plėvelės, kad pro jų šonus išlindusios šaknys nesiektų žemės ir nesišaknytų. Per pirmuosius du auginimo mėnesius augalus reikia pritemdyti, ypač saulėtą ir šiltą vasarą. Taip sumažinama dirvos temperatūra. Jeigu šiuo metu dirvos temperatūra labai aukšta, tai žiedai nesiformuoja, o auga tik lapai. Augalus reikia gausiai purkšti ir laistyti. Rugsėjo mėn., prieš prasidedant šalnoms, dėželės nešamos į šiltnami.

Papildomai tręšiami kas 2 savaitės. Jeigu augalai tamsiai žali, tręšti galima rečiau. Kol augalai auga lauke, azoto ir kalio (N : K20) santykis turi būti 2 : 1. Šiltnamyje, kol orai šviesūs, šių elementų santykis turi būti 1 : 1, o kai šviesos trūksta — 1 :2.

Pagal šią programą frezijos galėtų būti auginamos daržininkystės kombinatuose, rudenį joms panaudojant šiltnamių plotus po daržovių.

Vasarą auginome Blauwe Wimpel, Princess Marijke, Rosemunde, Rijnveld’s Golden Yellow, Stockholm, White Swan veisles. Visos jos žydėjo, tačiau geriausios kokybės buvo Stockholm ir Princess Marijke žiedai. Literatūroje nurodoma, kad vasarą galima auginti Aurora, Sonata, Balerina, Rose-Marie, Corona, Golden Melodie, Apollo. Nepatartina auginti neišbandytų geltonžiedžių frezijų.

Patiko? Pasidalink