Tag Archive superkame automobilius siauliuose

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. Iš pėsčiųjų skaičiaus reikia atmesti eismo reguliuotojus, tramvajaus bėgių iešmininkus, grindėjus, kelio darbininkus ir kiemsargius. Jie yra pripratę prie paties intensyviausio eismo ir nekelia pavojaus, jeigu automobiliai tinkamai juos lenkia. Vairuotojai privalo palengvinti jų darbą, negąsdinti ir nevaryti iš darbo vietos. Nedera taip pat reikalauti, kad jie pasitrauktu į šalį. Atvirkščiai, pačiu vairavimo būdu sėdintysis prie vairo turi parodyti, kad jie gali nebijoti automobilių, kad vairuotojai gerbia jų darbą ir nenori jo sunkinti.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas į reguliuotojus, stovinčius važiuojamojoje dalyje, blogai apšviestose sankryžose, ir reguliuojančius eismą. Paprastai jie esti blogai matomi. Vairuotojai privalo tuos reguliuotojus matyti ir neklysdami suprasti jų eismo reguliavimo signalus.

Ypač atsargiai reikia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietas. Čia pėstieji naudojasi pirmumo teise prieš transporto priemones, tad vairuotojai privalo šią teisę gerbti. Juk galioja taisyklė, kuri draudžia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietą, kol joje stovi tramvajus ir išlipančių arba įlipančių keleivių yra važiuojamojoje dalyje.

Patyręs vairuotojas turi būti taip pat psichologu ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai pereina kelią ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę, nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio, Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima.

Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjanti automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio. Tai reikia gerai žinoti ir tam pasiruošti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik.

Vairuotojas taip pat privalo žinoti, kad, deja, kartais pėsčiųjų neatsargumas ir netgi kvailumas neturi ribų. Nepadeda net aptvara, neleidžianti išeiti į važiuojamąją dalį, nes daugelis pėsčiųjų pralenda pro jos apačioje, o jaunimas tiesiog per ją peršoka. Negelbsti taip pat ir grotelės, kuriomis aptvertos prie tramvajų sustojimo vietų; pėstieji apeina jas bėgiais ir išbėga į važiuojamąją dali tiesiog po automobilių ratais. Nors važiuojamojoje dalyje „zebro” tipo pėsčiųjų perėjos esti ryškiai pažymėtos, kai kurie pėstieji eina nuo jų už keleto metrų. Jeigu tokia perėja tėra vienoje sankryžos pusėje,”ji negali garantuoti, kad pėstieji eis tiktai ja. Kai kurie žmonės būtinai eina kita sankryžos puse, kur ne tik nėra pažymėtos „zebro” tipo perėjos, bet ir pats perėjimas užtvertas specialia aptvara su grandinėmis.

Suprantama, pėstieji neturi taip elgtis, bet vairuotojai privalo būti pasiruošę tokios rūšies netikėtumams. Juk pėsčiojo kaltė ne visada išgelbsti vairuotoją nuo atsakomybės už avariją, nepaisant to, kad jis sukelia įtikinti prokurorą ir teismo, jog niekaip negalėjo avarijos išvengti.

Dideli pavojų vairuotojams kelia vaikai važiuojamojoje dalyje. Jie nesuvokia pavojaus ir žaisdami nerūpestinga: išbėga į kelią — vydami kamuolį arba dėl suvokiamos rizikos perbėgti kelią prieš artėjantį automobilį. Tai žinodami, vairuotojai privalo vaiko pasirodymą važiuojamojoje dalyje arba net prie šaligatvio krašto laikyti pavojaus signalu. Nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Mintys apie sovietmečio automagistrales

Dabar mūsų respublika turi per trisdešimt tūkstančių kilometrų bendro naudojimo kelių (čia neįskaičiuojami vietiniai tarybinių ūkių ir kitokie mažesni keliukai). Iš socialistinių šalin automobilių kelių tinklu mūsų respubliką pralenkia tik VDR ir CSR.

Visi Lietuvą kertantys visa sąjunginės reikšmės keliai yra asfaltuoti, išasfaltuota ir daugelį kaip pusė respublikinės reikšmės kelių. Dabar asfaltu galima pasiekti bet kurį rajono miestą, daugelį gyvenviečių, nes keliai su kieta danga sudaro daugiau kaip 80 procentų visų mūsų kelių.

Mįslę „Dvi sesytės per kalnelį nesueina” kelininkai linkę įminti savaip: „Automagistralė”. Tai iš tiesų du keliai dvyniai — su daugybe keliaaukščių sankryžų, viadukų bei tiltų, kuriais važiuojama tik viena kryptimi: vienu keliu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną, o kitu, visai greta nutiestu — iš Kauno į Vilnių. Tokios magistralės labai palengvina eismą, pagreitina susisiekimą, puošia aplinką.

Automobilių magistralės — mūsų plentų ateitis, nors šis inžinerinis įrenginys ir brangiai kainuoja. Aukščiausios kategorijos magistralės yra keturjuostės, dviejų eismo krypčių, kurias atskiria žalumos juosta. Tokiose magistralėse paprastai statoma daug gelžbetoninių ir metalinių tiltų bei viadukų — jie reikalingi greitam ir saugiam automobilin eismui.

Tarybų Lietuvoje automobilių keliams tiesti ir eksploatuoti kasmet išleidžiama per 100 milijonų rublių, nes įrengti pirmos kategorijos magistralės vieną kilometrą kainuoja apie 800 tūkst. rublių. Negalima nesiskaityti ir su dirbamos žemės nuostoliais: vienam tokios magistralės kilometrui reikia 7-8 ha žemės. Tačiau automobilių kelių tiesimo išlaidas greitai kompensuoja nauda, kurią gauna liaudies ūkis. Techniniai-ekonominiai skaičiavimai rodo, kad keliai ir tiltai išsiperka ne ilgiau kaip per 5 metus, o magistralė Vilnius—Kaunas, kurioje eismo intensyvumas daugiau kaip 7 tūkst. automobilių per parą, išsipirko jau trečiaisiais eksploatacijos metais. Dabar Lietuvoje tiesiamos dvi ilgos magistralės: Vilnius—Panevėžys ir Kaunas—Klaipėda. Jos bus pačios šiuolaikiškiausios ir atitiks visus dabarties

Kauno-Klaipėdos magistralė eismo saugumo ir eksploatacijos sumetimais aplenks visas gyvenvietes. Respublikos kelininkai pasiryžę ją užbaigti vienuoliktajame penkmetyje, nors darbų čia dar reikia atlikti už 75 milijonus rublių.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Kad miestuose ir gyvenvietėse sumažėtų automobilių, o drauge ir triukšmo, kad judėjimas būtų saugesnis ir oras grynesnis, pastaraisiais metais įrengta nemažai apvažiuojamųjų Atokiau nuo judrių magistralių dabar liko Ukmergė, Pasvalys, Seduva, Ariogala, Raseiniai, Viduklė, Gargždai, Šilalė…

Vairuotojų, keleivių, turistų poilsiui pakelėje pastatyta daug automobilių paviljonų. Autobusų stotelėse įrengiami peronai su suoliukais ir pavėsinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Vaizdingesniuose pakelių kampeliuose rasime jaukių poilsio aikštelių su staliukais, suolais, laužavietėmis.

Šaltinis: Automobilių maratonas per Azijos valstybes