Tag Archive geles

Gėlių pritaikymas visur krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu.

Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis”.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą. Daugelio daugiaaukščių namų balkonai įrengti vienas virš kito. Nuo vieno iki kito balkono galima nutiesti vielą ir pasodinti vijoklinių augalų.

Kobeja – daugiametis, kibiais ir vingriais augalas su stambiais varpeliškais baltais ar violetiniais žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio. Išauga iki 4 ir daugiau metrų aukščio. Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje ir trąšiame dirvožemyje, gausiai laistant ir tręšiant. Kobeja auga ir pusiau pavėsyje. Ūglius reikia paremti lazdelėmis, kol jie dar nesusipynę. Vėliau augalas kyla aukštyn, užsikabindamas „ūseliais”. Rudenį šaknys iškasamos ir per žiemą laikomos patalpoje.

Kvapusis pelėžirnis—auga greitai, bet lietingą vasarą vystosi blogai.

Raudonžiedis virbenis—puikus vijoklinis augalas, mūsų klimatinėmis sąlygomis auginamas kaip vienmetis. Išauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Pumpurai koralo raudonumo, pusiau išsiskleidę žiedai oranžiniai, išsiskleidę — gelsvai balti. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens. Šiam augalui reikia saulėtos vietos, derlingos purios žemės, gausaus laistymo.

Mažiausiai rūpesčių balkono želdintojams kelia penkialapis vynvytis. Pavasarį nupjaunami 20-25 cm ilgio ūgliai su 4-5 akutėmis ir sodinami į dėžę su sodo žeme taip, kad virš žemės būtų 2-3 akutės. Jie labai greit įsišaknija, sulapoja, o po metų kitų apželia visas balkonas. Tik reikia gausiai laistyti, o žemę dėžėse kas metai atnaujinti, pridedant trečdalį velėninės žemės, šiek tiek durpių ir upės smėlio. Dėžės nepripilti pilnos — iki viršaus palikti 2-3 cm. Vynvytį geriausia sodinti į dirvą: jis apipins namą ir balkoną, be to, daug vešliau augs.

Želdindami balkoną gėlėmis, turime galvoti apie tai, kaip jos atrodys iš gatvės pusės, koks bus gėlių ir namo fasado spalvinis derinys. Sakysime, fasadas raudonų plytų, tad jo fone netiks raudonos gėlės. Čia gražiau atrodys geltonos ir baltos. Baltų plytų ar neutralios spalvos tinko fasado fonui geriau parinkti ryškias, sodrių, grynų atspalvių gėles. Įvairiaspalviams fasadams parenkamos tinkamiausių spalvų gėlės. Visos balkonuose sodinamos gėlės turi būti ilgai žydinčios.

Negalima pamiršti ir balkono orientacijos, nes augalai nevienodai reaguoja į šviesą ir šilumą. Nepatartina susižavėti rūšių ir veislių gausybe. Perkrovimas, margumas ne tik mažina dekoratyvumą, bet ir trukdo augalams normaliai vystytis. Geriau pasodinti nedaug augalų, bet tokių, kurie nuolat žydėtų. Vienoje dėžėje rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip 3 rūšių augalus. Labai puošniai atrodys, pavyzdžiui, raudonų pelargonijų, baltų petunijų ir melsvų svyrančių lobelijų derinys.

Gėlių siena – paslauga padėdanti padaryti didesnę šventę nei įprastai.

Tulpės generatyvinis ūglis ir dukteriniai svogūnai

Svogūnuose surasta endogeninių auk­sinų, abscisinės rūgšties (ABA), cito­kinino, etileno, gibereling (GA1, GA5, GA8, GA9, GA13) ir 19 laisvųjų amino rūgščių: daugiausia gliutamininės, se­rino ir y-metyl-gliutamato, kiek ma­žiau arginino, treonino, asparagino ir alanino.

Tulpės generatyvinis ūglis

Jis formuojasi svogūnuose, turinčiuose ne mažiau kaip 3 maitinamuosius lukštus. Paprąstai tokių svogūng skersmuo būna ne mažesnis kaip 2-2,5 cm, o masė ne mažesnė kaip 6-8 g. Generatyvinis ūglis išauga iš augimo kūgelio užuo­mazgos, esančios centrinio maitinamojo lukšto pažastyje (1 pav.), kuri susidaro gerokai anksčiau prieš generatyvinio ūglio diferenciaciją ir egzistuoja 24— 36 mėnesius (iki visiško antžeminės da­lies nudžiūvimo).

Pirmiausia pradeda formuotis lapai, po to spirališkai, pradedant nuo išorinio apyžiedžio, visi generatyviniai organai. Apatinis stiebo tarpubamb­lis pradeda diferencijuotis kartu su pas­kutiniaisiais lapais, o viršutinis  jau susiformavus piestelei ir vaislapynui.

1 lentelė. Tulpės žiedo formavimosi stadijos (pagal C. M. Cramer, J. J. Beijer, W. J. de Munk, 1974)

Apibūdinimas: Susiformavęs vienas arba keli lapai. Augimo kūgelis dar plokščias

Visi lapai susiformavę. Augimo kūgelis padidėjęs ir išgaubtas. Apatinėje augimo kūgelio dalyje ryškėja išorinio apyžiedžio rato kontūrai. Iš viršaus jų forma primena trikampį

Išorinio apyžiedžio rato kontūrai ryškūs, padidėję. Jr} tarpuose ryškėja vidinis apy­žįedžio ratas. Dar labiau j centrą priešais pirmąjį apyžiedžio ratą formuojasi 3 apvalūs iškilimai — pirmojo kuokelių rato kontūras. Sias dvi stadijas išskirti sunku, todėl jos paprastai jungiamos vieną ziedo dalys auga toliau. Pirmasis kuokelių ratas jau labai ryškus. Matyti antrojo rato kontūrai. Augimo kūgelio centre formuojasi trys vaislapėliai, sudarantys piestelę Paaiškinimas: 131       apyžiedis (perianthium), A1 kuokelynas (androeceum), G — vaislapynas (gynoeceum).

Viso generatyvinio ūglio formavi­mosi greitis ir kokybė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Geriausiai šie procesai vyksta esant 20-23° C šilu­mos, labai lėtai kai temperatūra būna 9° C ir visiškai sustoja, jai nukritus iki 1-3° C. Normaliomis sąlygomis susi­formavęs generatyvinis ūglis jau paau­ga ir ramybės periodo pabaigoje sudaro 4–8,5% maksimalaus stiebo aukščio. Aktyviai gali pradėti augti tiktai po to, kai svogūnai ne mažiau kaip 2 mėnesius (pasodinti ar nepasodinti) išbūna žemo­je temperatūroje.

inka ir nuo didelės mineralinių trąštį ar kitokių cheminių medžiagų koncentra­cijos dirvoje. Saknys labai greitai užtrokšta nuo deguonies stokos, ypač ilgiau dirvai pažliugus. Jas pirmiau negu kitus augalo organus pažeidžia Thyphula, Phytium, iš dalies Fusarium genčių grybinių ligų sukėlėjai.

Tulpių antžeminių dalių morfologinė struktūra ir dydis labai priklauso nuo motininio svogūno dydžio. Iš mažų svo­gūnų (iki 5-8 g masės ir 2–2,5 cm skersmens) išauga vienas lapas su lapa­makščiu, iš didesnių lapuotas stiebas su žiedu.

Tulpių Stiebai

Tulpių stiebų yra 3 formos: svogūno dugnelis, stolonas ir genera­tyvinio ūglio stiebas. Generatyvinio ūglio stiebas tiesus, tvirtas, 10— 90 cm aukšėio, baigiasi žiedu, plikas ar plaukuotas, su vaškiniu apnašu ar be jo, sudarytas iš 2-14 (dažniausiai 4–6) tarpubamblių. Pats ilgiausias vir­šutinis (apimantis apie pusę stiebo gio) ir apatinis tarpubambliai. Viršuti­nis tarpubamblis paprastai vadinamas žiedkočiu. Daugiažiedžių rūšių ir veis­1ių viršutinis tarpubamblis gali būti ša­kotas.

Stiebo pradmenys generatyvinio ūg­lio ašyje susiformuoja pirmiausia, o tar­pubambliai susidaro kartu su žiedo da­limis. Ramybės periodo pabaigoje stie­bas sudaro 3-5% maksimalaus jo aukš­čio. Stiebai auga tįstant ląstelėms: ra­mybės periodo pabaigoje apatinio ir viršutinio tarpubamblių ląstelės būna atitinkamai 30— 40 mm ilgio, o užau­gusių stiebų  300 ir 500 mm (daugu­mos veislių apie 200 mm).