Mintys apie sovietmečio automagistrales

Dabar mūsų respublika turi per trisdešimt tūkstančių kilometrų bendro naudojimo kelių (čia neįskaičiuojami vietiniai tarybinių ūkių ir kitokie mažesni keliukai). Iš socialistinių šalin automobilių kelių tinklu mūsų respubliką pralenkia tik VDR ir CSR.

Visi Lietuvą kertantys visa sąjunginės reikšmės keliai yra asfaltuoti, išasfaltuota ir daugelį kaip pusė respublikinės reikšmės kelių. Dabar asfaltu galima pasiekti bet kurį rajono miestą, daugelį gyvenviečių, nes keliai su kieta danga sudaro daugiau kaip 80 procentų visų mūsų kelių.

Mįslę „Dvi sesytės per kalnelį nesueina“ kelininkai linkę įminti savaip: „Automagistralė“. Tai iš tiesų du keliai dvyniai — su daugybe keliaaukščių sankryžų, viadukų bei tiltų, kuriais važiuojama tik viena kryptimi: vienu keliu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną, o kitu, visai greta nutiestu — iš Kauno į Vilnių. Tokios magistralės labai palengvina eismą, pagreitina susisiekimą, puošia aplinką.

Automobilių magistralės — mūsų plentų ateitis, nors šis inžinerinis įrenginys ir brangiai kainuoja. Aukščiausios kategorijos magistralės yra keturjuostės, dviejų eismo krypčių, kurias atskiria žalumos juosta. Tokiose magistralėse paprastai statoma daug gelžbetoninių ir metalinių tiltų bei viadukų — jie reikalingi greitam ir saugiam automobilin eismui.

Tarybų Lietuvoje automobilių keliams tiesti ir eksploatuoti kasmet išleidžiama per 100 milijonų rublių, nes įrengti pirmos kategorijos magistralės vieną kilometrą kainuoja apie 800 tūkst. rublių. Negalima nesiskaityti ir su dirbamos žemės nuostoliais: vienam tokios magistralės kilometrui reikia 7-8 ha žemės. Tačiau automobilių kelių tiesimo išlaidas greitai kompensuoja nauda, kurią gauna liaudies ūkis. Techniniai-ekonominiai skaičiavimai rodo, kad keliai ir tiltai išsiperka ne ilgiau kaip per 5 metus, o magistralė Vilnius—Kaunas, kurioje eismo intensyvumas daugiau kaip 7 tūkst. automobilių per parą, išsipirko jau trečiaisiais eksploatacijos metais. Dabar Lietuvoje tiesiamos dvi ilgos magistralės: Vilnius—Panevėžys ir Kaunas—Klaipėda. Jos bus pačios šiuolaikiškiausios ir atitiks visus dabarties

Kauno-Klaipėdos magistralė eismo saugumo ir eksploatacijos sumetimais aplenks visas gyvenvietes. Respublikos kelininkai pasiryžę ją užbaigti vienuoliktajame penkmetyje, nors darbų čia dar reikia atlikti už 75 milijonus rublių.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Kad miestuose ir gyvenvietėse sumažėtų automobilių, o drauge ir triukšmo, kad judėjimas būtų saugesnis ir oras grynesnis, pastaraisiais metais įrengta nemažai apvažiuojamųjų Atokiau nuo judrių magistralių dabar liko Ukmergė, Pasvalys, Seduva, Ariogala, Raseiniai, Viduklė, Gargždai, Šilalė…

Vairuotojų, keleivių, turistų poilsiui pakelėje pastatyta daug automobilių paviljonų. Autobusų stotelėse įrengiami peronai su suoliukais ir pavėsinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Vaizdingesniuose pakelių kampeliuose rasime jaukių poilsio aikštelių su staliukais, suolais, laužavietėmis.

Šaltinis: Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Patiko? Pasidalink

Stabdyti reikia sklandžiai, kiek tai įmanoma konkrečioje situacijoje

Stabdyti reikia sklandžiai, kiek tai įmanoma konkrečioje situacijoje. Būtina laiku numatyti, jog teks stabdyti, ir pradėti stabdyti anksčiau, ne paskutinę minutę. Visada turėti galvoje, kad stabdžių sistema gali netikėtai sugesti. Tad turi likti laiko pasinaudoti rankiniu stabdžiu arba stabdyti varikliu.

Labai svarbu patikrinti ratų blokavimą. Tai padaryti geriausia žiemą apledėjusioje aikštelėje, kurioje pagal šoninį automobilio slydimą lengva nustatyti ratų blokavimą. Palaipsniui didindamas stabdžio pedalo nuspaudimą, vairuotojas praktiškai įsitikina, kokiu momentu blokuojami ratai ir automobilis juda jau nevaldomas. Kartu nustato, kokia jėga reikia spausti stabdžio pedalą, kad išvengtų ratų blokavimo arba jį nutrauktų. Nepamiršta išjungti sankabos. Tada stabdymas esti efektyvus ir išvengiama šoninio slydimo.

Sklandžiai stabdant, nebūtina išjungti sankabą, nes nereikia didelės stabdymo jėgos. Sankabos pedalas neišjungiamas, iki sustojant automobiliui, tiesiog dėl to, kad nebūtų gaištamas laikas kojai perkelti ant sankabos pedalo ir jį nuspausti. Priešingai nusistovėjusiai nuomonei, neišjungta sankaba nepadidina stabdymo efektyvumo.

Per didelė stabdžio pedalo laisva eiga (pedalas nusmunka) be stabdymo efekto gali rastis, ilgai važiuojant nuo kalno su pristabdymu. Tuomet stabdžiai įkaista, stabdžių skystis išgaruoja ir sistemoje atsiradę garų burbuliukai neleidžia susidaryti reikiamam slėgiui. Šis reiškinys išnyksta, ataušus stabdžiams. Todėl kalnuose rekomenduojama stabdyti ne nuspaudžiant pedalą, o varikliu. Automobiliuose su laisvos eigos mechanizmu prieš tai šį mechanizmą reikia blokuoti.

Vairuotojas turi būti ypač atidus, stabdydamas dvitakčiu varikliu. Juk, stabdant varikliu, droselis esti privertas ir mišinio tiekimas varikliui sumažėja. Kadangi dvitakčiai varikliai tepami alyva, sumaišyta su benzinu, o šio mišinio tiekimas sumažėja, tad variklio guoliai ir cilindrai esti nepakankamai tepami alyva. Ilgai leidžiantis nuo kalno, stūmokliai gali )strigti ir variklis sugesti. Todėl patariame tam tikrais laiko tarpais 1 minutei atidaryti droseli, kitaip tariant, padidinti alyvos tiekimą. Beje, dvitakčiai varikliai turi laisvos eigos mechanizmą, ribojanti galimybę stabdyti varikliu, tad reikia stabdyti specialiai tam tikslui skirtu stabdžiu.

Automobilių supirkimas Vilniuje kaip paslauga.

Mokomasis važiavimas „aštuoniuke“, perjungiant pavaras ir darant posūkius

Laisvoje aikštelėje įtaisomi du stulpeliai 25-35 m atstumu vienas nuo kito. Po to vairuotojas pradeda važiuoti ir apvažiuoja stulpelius, lyg apibrėždamas ištęstą raidę „0″. Posūkio pradžioje važiuoja lėčiau, o už pošūkio, važiuodamas tiesiąja, padidina greiti. Staigiuose posūkiuose greitis tiek sumažėja, kad vairuotojas priverstas įjungti žemesnę pavarą. Išvažiavęs į tiesiąją, vėl įjungia aukštesniąją pavarą, o pradėdamas sekantį posūki, pristabdo. Šis manevras kartojamas keletą kartų, darant posūkius į kairę ir į dešinę.

Kai šis manevras išmokstamas, atliekamas sudėtingesnis, vieną posūkj darant mažu spinduliu, o kitą — dideliu. Atliekant pirmąjį posūki, pavarą reikia perjungti, o atliekant antrąjį,— nereikia. Gerai įvykdžius važiavimo užduotis ovalais, pereinama prie „aštuoniukės“, palaipsniui didinant sudėtingumą

Vairas laikomas stipriai, bet be įtempimo. Sukti jį reikia sklandžiai, be trūkčiojimo. Posūkyje negalima paleisti vairo iš rankų. Vairuotojo rankos turi judėti kartu su vairu (kai posūkiai sklandūs), bet būtina išvengti jų susikryžiavimo (staigiuose posūkiuose). Vairas laikomas dviem rankomis: vieną galima nukelti tik tiesiame kelyje arba perjungiant pavaras. Žiūrima, kad kairioji ranka nepereitų į dešiniąją vairo pusę, o dešinioji —į kairiąją.

Jeigu automobilio vairo mechanizmas sukonstruotas taip, jog vairas, padarius posūki, pats sugrįžta į tiesiąją padėtį sugrįžtantis vairas, už posūkio vairuotojas gali vairą paleisti ir vėl jį kai šis sugrįžta į pradinę padėtį.

Tačiau nedera visiškai atitraukti rankų nuo vairo. Jis turi slysti pirštais taip, kad bet kuriuo momentu būtų galima jį sulaikyti. Posūkyje priekiniai ratai rieda didesnio spindulio apskritimu, negu užpakaliniai. Vadinasi, užpakaliniai ratai yra arčiau posūkio centro. Todėl priekinių ratų posūkio spindulį reikia dar padidinti, kad užpakaliniai ratai nesusidurtų su kliūtimi.

Greitis — vairuotojo draugas ir priešas

Patiko? Pasidalink