Mintys apie sovietmečio automagistrales

Dabar mūsų respublika turi per trisdešimt tūkstančių kilometrų bendro naudojimo kelių (čia neįskaičiuojami vietiniai tarybinių ūkių ir kitokie mažesni keliukai). Iš socialistinių šalin automobilių kelių tinklu mūsų respubliką pralenkia tik VDR ir CSR.

Visi Lietuvą kertantys visa sąjunginės reikšmės keliai yra asfaltuoti, išasfaltuota ir daugelį kaip pusė respublikinės reikšmės kelių. Dabar asfaltu galima pasiekti bet kurį rajono miestą, daugelį gyvenviečių, nes keliai su kieta danga sudaro daugiau kaip 80 procentų visų mūsų kelių.

Mįslę „Dvi sesytės per kalnelį nesueina“ kelininkai linkę įminti savaip: „Automagistralė“. Tai iš tiesų du keliai dvyniai — su daugybe keliaaukščių sankryžų, viadukų bei tiltų, kuriais važiuojama tik viena kryptimi: vienu keliu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną, o kitu, visai greta nutiestu — iš Kauno į Vilnių. Tokios magistralės labai palengvina eismą, pagreitina susisiekimą, puošia aplinką.

Automobilių magistralės — mūsų plentų ateitis, nors šis inžinerinis įrenginys ir brangiai kainuoja. Aukščiausios kategorijos magistralės yra keturjuostės, dviejų eismo krypčių, kurias atskiria žalumos juosta. Tokiose magistralėse paprastai statoma daug gelžbetoninių ir metalinių tiltų bei viadukų — jie reikalingi greitam ir saugiam automobilin eismui.

Tarybų Lietuvoje automobilių keliams tiesti ir eksploatuoti kasmet išleidžiama per 100 milijonų rublių, nes įrengti pirmos kategorijos magistralės vieną kilometrą kainuoja apie 800 tūkst. rublių. Negalima nesiskaityti ir su dirbamos žemės nuostoliais: vienam tokios magistralės kilometrui reikia 7-8 ha žemės. Tačiau automobilių kelių tiesimo išlaidas greitai kompensuoja nauda, kurią gauna liaudies ūkis. Techniniai-ekonominiai skaičiavimai rodo, kad keliai ir tiltai išsiperka ne ilgiau kaip per 5 metus, o magistralė Vilnius—Kaunas, kurioje eismo intensyvumas daugiau kaip 7 tūkst. automobilių per parą, išsipirko jau trečiaisiais eksploatacijos metais. Dabar Lietuvoje tiesiamos dvi ilgos magistralės: Vilnius—Panevėžys ir Kaunas—Klaipėda. Jos bus pačios šiuolaikiškiausios ir atitiks visus dabarties

Kauno-Klaipėdos magistralė eismo saugumo ir eksploatacijos sumetimais aplenks visas gyvenvietes. Respublikos kelininkai pasiryžę ją užbaigti vienuoliktajame penkmetyje, nors darbų čia dar reikia atlikti už 75 milijonus rublių.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Kad miestuose ir gyvenvietėse sumažėtų automobilių, o drauge ir triukšmo, kad judėjimas būtų saugesnis ir oras grynesnis, pastaraisiais metais įrengta nemažai apvažiuojamųjų Atokiau nuo judrių magistralių dabar liko Ukmergė, Pasvalys, Seduva, Ariogala, Raseiniai, Viduklė, Gargždai, Šilalė…

Vairuotojų, keleivių, turistų poilsiui pakelėje pastatyta daug automobilių paviljonų. Autobusų stotelėse įrengiami peronai su suoliukais ir pavėsinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Vaizdingesniuose pakelių kampeliuose rasime jaukių poilsio aikštelių su staliukais, suolais, laužavietėmis.

Šaltinis: Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Patiko? Pasidalink

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo“) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas“ pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį Alytuje: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – variklio galia

Patiko? Pasidalink