Priekinių stiklų valytuvai turi didelę reikšmę saugiam automobilio valdymui

Priekinių stiklų valytuvai turi didelę reikšmę saugiam automobilio valdymui. Jie dirba trejopai: greitai ir nenutrūkstamai švytuoja — liūtyje ir smarkioje pūgoje; lėtai švytuoja — nestipriai lyjant ir nesmarkiai sningant; periodiškai švytuoja, t. y. du judesiai kas keletą sekundžių,— šąlant ir pamažu lyjant. Brangesniuose automobiliuose valytuvo variklis dirba automatiškai bet kuriuo iš minėtų variantų.

Priekinių automobilio stiklų švara, užtikrinanti gerą kelio matomumą, yra svarbi saugaus eismo sąlyga. Todėl reikia žiūrėti, kad stiklų valytuvų šluotelių būklė būtų gera. Jų kraštai neturi būti išdilę. Išdilus guminių šluotelių kraštams, jos keistinos naujomis.

Šąlant kartais stiklai pasidengia storoku šerkšno sluoksniu, kuris pašalintinas mediniu arba plastmasiniu grandiklių, tik jokiu būdu ne metaliniu. Galima naudoti ir specialų ledui tirpdyti skystį, spaudimu išpurškiamą ant stiklo. Skysčio įsigyjama bet kurioje degalinėje.

Visada švarūs turi būti ir žibintų stiklai. Tai ypač svarbu važiuojant naktį, nors ir dieną pošūkio rodiklių ir „stop“ signalo šviesa turi būti ryškiai matoma. Tad rūpintis žibintų ir rodiklių kaip ir automobilio langų stiklų švara, yra kiekvieno vairuotojo pareiga.

Užpakalinio vaizdo veidrodžiai labai prisideda prie eismo saugumo ir būtini intensyviam judėjimui. Jie esti kabinos viduje ir išorėje. Vidiniame veidrodyje vairuotojas mato kelią už automobilio pro užpakalinį stiklą; išoriniuose veidrodžiuose vairuotojas mato kelią iš kairiosios ir dešiniosios mašinos pusės.

Vidinį užpakalinio vaizdo veidrodį galima lengvai ir taisyklingai nustatyti tik dieną. Todėl neverta jo padėties keisti vakare, nes tamsoje sunku jį atitinkamai sureguliuoti. Veidrodis turi stovėti taip, kad vairuotojas, nepasukdamas galvos, galėtų matyti erdvę už automobilio. Reguliuojant veidrodį, nereikia liesti rankomis jo stiklo, nes liks pirštų atspaudai, kurie trukdys žiūrėti. Veidrodis turi apimti užpakalinį vaizdą ir kairiąją kelio pusę. Dalį matomos erdvės neišvengiamai užstoja kėbulo sienelės, tačiau visais atvejais veidrodyje turi būti matomas visas užpakalinis stiklas.

Yra iškilių veidrodžių, sumažinančių juose atsispindintį vaizdą. Tokie veidrodžiai nerekomenduotini, nes jie iškreipia kelio vaizdą ir pakeičia juose matomų daiktų dydžių proporcijas. Pavyzdžiui, iškiliajame veidrodyje negalima tiksliai nustatyti atstumo iki važiuojančio už jūsų automobilio. Įprastiniame, plokščiame veidrodyje tai galima tiksliai padaryti. Visa, kas aukščiau pasakyta, tinka tiek vidiniams, tiek ir išoriniams veidrodžiams.

Išorinis veidrodis gali būti pritvirtintas netoli vairuotojo akių, t.y. prie priekinių durų lango rėmo, arba toli nuo jo akių — ant priekinio sparno. Abu veidrodžio įtaisymo būdai turi privalumų ir trūkumų. Todėl vairuotojas pats pasirenka patogiausią sau variantą. Kai įtaisomi du išoriniai veidrodžiai, juos reikėtų vienodai išdėstyti, kad duotų vienoda regimąjį suvokimą.

Veidrodžiai, pritvirtinti prie superkamo automobilio sparnų, ne taip patogūs, nes kliudo plauti automobilį ir tvarkyti priekinėje dalyje esantį variklį. Tačiau jie apima didesnį regėjimo lauką, palyginus su veidrodžiais, pritvirtintais prie lango rėmo.

Veidrodis turi būti ypač švarus; nuo to priklauso kelio vaizdo ryškumas.

Dažnai šalia vairuotojo sėdinčios moterys naudojasi užpakalinio vaizdo veidrodžiu, kad pasižiūrėti į save arba pataisytų šukuoseną. Dėl šios priežasties veidrodis nebeatlieka savo svarbaus vaidmens, nes jį reikia vėl sureguliuoti. Todėl rekomenduojama veidrodį įtaisyti ir vidinėje keleiviui skirto skydelio nuo saulės pusėje. Tada, nuleidęs skydelį nuo saulės, keleivis, galės naudotis tuo veidrodžiu, neliesdamas užpakalinio vaizdo veidrodžio.

Kolegos kalba apie girtumo laipsnius ir pan.

Patiko? Pasidalink

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo“) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas“ pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį Alytuje: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – variklio galia

Patiko? Pasidalink