Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu. Dešimties metų vaikas pirmą kartą sėda prie tėvo automobilio vairo. Lenktynėse pirmą kartą dalyvauja 1968 metais ir, aišku, laimi. Tačiau laimėjimai eilinėse sportinių automobilių varžybose dar neatkelia vartų „pirmosios formulės“ lenktynių trasas, kur patekti yra visų kapitalo šalių sportininkų profesionalų svajonė, nes tik čia galima pasiekti šlovės ir pinigų — daug pinigų. Sportiniai rezultatai nesvarbu, nes ne jie, deja, yra „Grand Prix“ varžybų tikslas… Keletą metų Lauda siūlė savo paslaugas įvairioms lenktyninių automobilių firmoms. Bet veltui. Niekas nenori rizikuoti ir patikėti milijonus kainuojantį lenktyninį automobilį tegu ir gabiam, bet mažai žinomam lenktynininkui. Pagaliau anglų firmos March vadovai sutiko patikėti Laudai savo lenktyninį automobili. Tačiau… Lauda už tai turi sumokėti 200 000 dolerių įnašą. Iš kur gauti tokią milžinišką sumą? Pasiskolinti? Supirkinėti mašinas?

Bet kas rizikuos tiek daug paskolinti jaunuoliui, kuris rytoj gali žūti lenktynėse? Bet Lauda ir čia, randa. išeitį. Neturėdamas kišenėje nė vieno atliekamo dolerio, jis duoda bankui geriausią- garantiją: apdraudžia savo gyvybę, ir jeigu lenktynių metu žūtų, bankas tuojau atgaus iš draudimo kompanijos visus pinigus. Taip pasiskolinti pinigai išveda Laudą į išsvajotas „Grand Prix“ trasas, kuriose jis pasirodė kaip puikus, mirties nebijantis lenktynininkas.

Vėliau startuodamas „Ferrari“ firmos lenktyniniu automobiliu, Lauda pasiekia visas galimas pergales, nuskina visus „pirmosios formulės“ laurus. Du kartus tampa pasaulio čempionu. Nors lenktyniaudavo pabrėžtinai rizikingai, jį lydėjo sėkmė. Bet kartą fortūna nusisuka ir nuo šio bebaimio sportininko. Tai įvyko „Grand Prix“ lenktynėse 1976 metų rugpjūtį Niurburgringe vienoje iš sunkiausių ir pavojingiausių trasų. Pašėlusiu greičiu skriejantis „Ferrari“ staiga užsiliepsnojo. Niekas neturėjo nė mažiausios vilties, kad Lauda liks gyvas. Tačiau jis išliko, vėl ne kartą rungtyniavo ir dėl to turi būti dėkingas savo varžovui Artūrui Merzarijui, kuris žaibiškai ištraukė Laudą iš liepsnojančio automobilio ir išgelbėjo nuo mirties.

Auto supirkimas Kaune

Ta proga prisimintina panaši istorija, nutikusi Olandijos „Grand Prix“ lenktynių trasoje. Važiuodamas dideliu greičiu lenktynininkas Rodžeris Viljamsonas įsirėžė automobiliu į apsaugini barjerą, automobilis užsiliepsnojo ir sportininkas žuvo. Niekas iš varžovų, nors buvo arti įvykio vietos, nepadėjo jam išsigauti iš degančio automobilio, nesuteikė jokios pagalbos. Tarp tų, kurie galėjo padėti nelaimės ištiktam ir pasmerktam žūti, buvo ir Lauda… Kai po lenktynių jo paklausė, kodėl nesustabdęs savo automobilio ir nesuteikęs taip reikalingos pagalbos, sėkmės išpaikinta garsenybė ciniškai pareiškė: „Man nemoka už sustojimą, o tik už lenktyniavimą“.

Žinių praplėtimui apie žigulius.

Patiko? Pasidalink

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo“) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas“ pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį Alytuje: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – variklio galia

Patiko? Pasidalink