Category Archive Sveikata ir medicina

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną, tėvą, bet ir pats pasisuka į suaugusiuosius ir jiems šypsosi, kai jie kalbasi tarpusavyje. Nuo to laiko jo ryšiai su aplinkiniais gerokai išsiplečia. Dabar jis gali ne tik pamatyti tai, kas savaime pasitaikė, bet ir pats ieško akimis besišnekučiuojančių žmonių, garsą skleidžiančių daiktų.

Kai 2-3 mėnesių vaikas ramus per nemiegojimo laiką, jis klausosi garsų ir įvairiai į tai reaguoja: šaižūs, stiprūs garsai paprastai ji gąsdina. jis krūpteli arba net ima verkti; melodingų muzikos instrumentų garsų, žmogaus balso jis klausosi įdėmiai, tai jam patinka. Patartina dažniau švelniai vaiką šnekinti. Ramų mažąjį malonus balsas džiugina, o verkiantį ramina.

Pasitelkus ranką. Dabar tvirtai galima teigti, kad vaikas ne šiaip sau ką nors mato ir girdi, bet kad jis stengiasi ištysti ir išgirsti, kad regėjimo ir klausymo įspūdžiai jam malonūs. Jo žvilgsnis neabejingas žvilgantiems, spalvingiems, judantiems daiktams; jo klausą glosto muzikos, žmogaus kalbos garsai. Bet kaip būtent mažasis mato, kaip jis suvokia patirtus įspūdžius?

Su trijų mėnesių vaikais buvo eksperimentuojama, ir tai leido padaryti tokią išvadą: šio amžiaus kūdikis gerai skiria geometrinių figūrų (ir plokščių, ir tūrinių) spalvas, formą. Be to, ne visos spalvos mažiesiems vienodai patinka: paprastai jie labiau mėgsta ryškias ir šviesias (,,paprastai“ nereiškia visada”, kai kurių kūdikių ,,skonis individualus”).

Labai įdomu tai, kad trijų mėnesių vaikai labai greitai pastebi naują daiktą: jeigu šalia dažnai vaiko matomų daiktų padėsime naują, skirtingos spalvos arba formos, vaikas, tai pastebėjęs. visą dėmesį skiria naujam objektui, ilgai į jį žiūri. Kaip tik todėl kartkartėmis jūs keisite mažojo žaislus.- jo nebedominančius paslėpsite; po kurio laiko jie vėl jam pasidarys nauji.

Regimąjį kūdikio pasaulį sudaro vienas kitą keičiantys įdomūs ir nelabai įdomus įspūdžiai. Ar jis daiktus suvokia taip kaip ir mes? Ne: Parodykite jam gerai pažįstamą žaisliuką neiprastu rakursu. Jis ji palaikys nauju. Mama jėjo nauja suknele – mažasis pravirksta – nepažino jos.

Kudikis pagauna” tik bendrą daikto formą, jo spalvą – bet tai tik atskiri daikto teikiami įspūdžiai, daikto, neišskirto iš bendro fono (juos galima taip apibūdinti: ,,ryškus daiktas”, ,,dėmė”). Jis dar nepajėgia žiūrėdamas nustatyti objekto vietos erdvėje. Net šešių mėnesių mažasis vienodai atkakliai siekia ir barškučio, esančio per ištiestą ranką ji galima ir pasiekti), ir to, kuris per metrą nuo jo (ir pasiekti neįmanoma).

Ligi 3-4 mėnesių regėjimas susidoroja su savo uždaviniais, nors pa-saulį tapo gana blankiais tonais. Jau gana to, kad jis skatina veikti pritraukti prie savęs daiktą arba pačiam prie jo prisislinkti. Bet štai tų judesių ir veiksmų ima kauptis ir pasirodo, kad viso to reguliuoti regėjimas nepajėgia. Kad vaikas galėtų prie daikto prišliaužti, ji sučiupti, nutempti iš vienos vietos į kitą, uždengti dėžutę dangteliu arba ant strypelio užmauti žiedą, akis turi daug sumesti kryptį, atstumą, daiktų formą. dydį, svori, medžiagos elastingumą…

Savarankiškai viso šito akis nepadarys. Šito ji mokosi pasitelkusi ranką, sekdama išorinius įvykius.
Dar sykį pažiūrėkime, kaip tobulėja čiupimas. Iš pradžių ranka veikia tarytum nepriklausomai nuo regėjimo – jis tik praneša: žaisliuko esama, bet kur jis, kuriame šone, kokiu atstumu, būna neaišku nei akiai, nei. žinoma, rankai. Todėl ranka turi ,gaudyti“ žaislą erdvėje (ir tai dažniausiai nesiseka). Bet pamažu akis, sekdama rankos judesius, ima pastebėti ją artėjant prie tikslo ir vėl tolstant atsiranda proga judesius koreguoti…

Kai antrą pusmetį nuosekliai, be grįžtamųjų judesių artėjama prie daikto, tai reiškia. kad akis, sekdama ranką, pagaliau išmoko susivokti. kur daikto esama. Tik visai baigiantis pirmiesiems metams, mažasis išmoks jis atsičiupti aklai“: štai jis žiūri į žaislą, tačiau kažkas jį išblaškė grįžta, bet vis dėlto taikliai paima žaisliuką, vadinasi, akis nustatė tikrą jo vietą erdvėje ir spėjo perduoti atitinkamas koordinates.

O štai kaip ranka moko akį suvokti formą ir dydį. Priklausomai nuo to, ar mažasis ima kubelį ar kamuoliuką, jo pirštams tenka elgtis kitaip: šitaip pats išsiskesti ant kamuoliuko ir išsiskirstyti ant kubelio šonų daiktas moko ranką atsižvelgti į jo savybes. 10-11-tą mėnesį po tokio ,,mokymosi” vaikas, žvilgtelėjęs į daiktą, kurį ketina paimti, iš anksto tinkamai parengia pirštus.

Mokantis veiksmų. Žodis manipuliacija” kasdieninėje kalboje turi neigiamą atspalvį. Bet psichologai manipuliacijomis vadina dabar šį atspalvį reikia užmiršti – veiksmus, kuriuos vaikas atlieka su daiktais.

Pirmosios manipuliacijos, kurias vaikas pradeda, kai ima nulaikyti daiktą rankose, labai paprastos. Štai mažasis pačiupo barškutį, truputį palaikė, paleido, paskui vėl pačiupo. Jei jis mato du žaisliukus, gali pačiupti vieną, jį paleisti, pačiupti kitą kūdikis.

Su visais žaisliukais nesvarbu, kokios jų ypatybės pradžių žaidžia maždaug taip pat: paima žaisliuką, ji apžiūri, perima į kitą ranką, pačiulpia, pamojuoja juo, pastuksena į lovelę arba į kitą žaisliuką jis

Pamažu išryškėja labai svarbus kūdikio manipuliacijų bruožas pradeda pastebėti savo veiksmo rezultatą. Žaisliukas priartėja ir nutolsta barskulis barška, guminé lélyté cypia. Galima pamėginti tai pakartoti! Sitaip kryptingai imama siekti veiksmo rezultato, o mažojo tiriamosios veiklos prasme dabar tokia: ką su šituo galima daryti?”, kas tai?”

Nuo to momento, kai mažasis susidomi veiksmo rezultatu, naujos daiktų savybes atskleidžiamos vis intensyviau. Sviedinukas ritasi, o pastumtas kubelis vos vos tepaslenka. Cypianti krokodiliuką galima sugniaužti, o medinis žmogeliukas kietas. Barškučiai barška, o plastmasinė antis tyli

Kai mažasis pradeda manipuliuoti su dviem daiktais, rezultato siekimas ypač išryškėja. Kartu jis sužino savybes, susijusias su daiktų tarpusavio santykiais. Mažasis atkakliai stengiasi suliesti du žaisliukus, uždėti vieną ant kito, įkišti vieną daiktą į kitą. Čia jis sužino kai kurias naujas idomias ypatybes pasirodo, vienas daiktas gali būti įdėtas į kitą, uždétas ant kito, būti viršum kito, po kitu, už kito… (Neužmirškime, kad visas tas ypatybes kūdikis žino” tik tuo momentu, kai veikia.- nutrūksta veiksmas, dingsta ir žinojimas”.)

Maždaug 9 mėnesių amžiaus kūdikis gali panaudoti kai kuriuos daiktus, taip pat atskirti kai kurias daiktų savybes. Jis nutraukia nuo kojos kojinaite nuo galvos kepuraitę; ridinėja rutuliukus, sviedinukus; įkiša pirščiuką į angą ir ištraukia; sudeda žaisliukus į dėžę, o paskui vėl juos iškrausto; méto žiedelius ir žiūri, kaip jie suksis; méto ant žemės žaisliukus ir klauso, koks pasklinda garsas. Jeigu rezultato nesulaukiama iš karto, kūdikis atkakliai siekia savo.

Sitaip pamažu vaikas atranda, kad yra daiktų pasaulis, kad tie daiktai išsidėstę erdvėje, kad jiems būdingos tam tikros pastovios savybės kiekvienam daiktui kitos 6-7 mėnesių kūdikis apie daiktų egzistavimą erdvėje dar nieko nenutuokė, jis tenkinosi besimainančiais įspūdžiais. Iš vaiko regėjimo lauko dinges daiktas liaudavosi jam egzistuoti.

Bet vėliau, sulaukę 9-10 mėnesių amžiaus vaikai ima ieškoti iš jų akiračio dingusių daiktų, suprasti, kad jie nesiliové egzistuoti, o tiesiog atsidūrė kitoje vietoje. Si supratimą plėtoja įvairūs žaidimai, sakysim, slėpynės užsidengia rankomis veidą, pasislepia už durų, už tėvo nugaros, o paskui motina staiga pasirodo kūdikiui; netrukus ir jis pats ima slėptis – užsitraukia ant galvos vystyklą ir smagiai žvilgčioja iš po jo. Vėliau galima pradėti slėpti žaisliukus vaiko akivaizdoje! – čia aukštai ant lentynėlės, čia ant žemo suolelio, čia tarp kitų žaislų; jų ieškos mažasis kartu su jumis.

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus

Nuo veiksmo – prie minties. Ši trumpa formulė vaizdingai nusako vieną iš svarbiausių vaiko psichikos raidos dėsningumų. Kokie nepanašūs iš pirmo žvilgsnio veiksmas ir mintis! Veiksmą bemaž visada lengva pamatyti, aprašyti, vienaip ar kitaip užfiksuoti – antai šiuolaikinėmis fotografavimo priemonėmis galima sugauti smulkiausias kiekvieno veiksmo su visokiais darbo įrankiais detales ir, sakysim, išaiškinti, kuris vinies kalimo plaktuku būdas geriausias. Arba išskaidyti rekordininko šuolį atskiromis fazėmis, kad galėtų pasimokyti kiti.

Bet pamėginkite pavaizduoti psichinius veiksmus! Psichologai prisipažįsta: ,.Būdami žaibiški, savavališki ir neapčiuopiami, tiesiogiai stebint jie iš tikrųjų atrodo kažkas nuostabaus ir nelabai suprantama”. Ir vis dėlto tą neapčiuopiamybę reikia apčiuopti.

Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus, įvaldo juos suaugusiųjų padedamas. Pirmiausia krinta į akis, kad jis įvaldo įvairius išorinius veiksmus: štai jis gali paimti žaisliuką ranka, štai išmoko gerti iš puodelio, valgyti šaukštu, moka šlupstytis rankšluosčiu, apsimauna kojines, piešia, stato namą iš kubelių… Visų šių labai įvairių praktinių veiksmų, kurių išmokstama kaskart daugiau ir vis sudėtingesnių, padarinys tam tikras išorinis rezultatas.

Tačiau kartu plėtojasi ir vidiniai, psichiniai veiksmai suvokimas ir mąstymas, vaizduotė ir atmintis. Jų padedamas, vaikas apžiūrinėja daiktus, suvokia jų savybes, išsiaiškina, kad daiktai siejasi tarpusavyje (ir kaip siejasi), sukuria piešinio arba išmoningo statinio idėją, įsimena paveikslėlius. Šie psichiniai veiksmai nesukuria regimo išorinio rezultato. Jų užduotis kita jie padeda vaikui susipažinti su sąlygomis, kuriomis reikia praktiškai veikti, įvertinti jų pasikeitimą (žinomos? nežinomos?), prisitaikyti prie šių sąlygų, numatyti galimą rezultatą. Kitaip sakant, jie padeda vaikui orientuotis aplinkoje ir todėl vadinasi orientuojamaisiais veiksmais.

Štai paprastas pavyzdys: mažasis nori įveikti griovelį. Prieš šokdamas per ji, jis taikosí”. Žiūri, ar griovelis platus (ar esu šokęs per tokius? ar istengsiu peršokti šį? ar stipriai reikia atsispirti?); nusprendęs, kad užduotis įveikiama, atsistoja reikiama poza, ijungia” tam tikras raumenų grupes, tinkamai jas įtempia. Tai vis šuolio parengiamoji, orientuojamoji fazė; paskui bus praktinis, darbo veiksmas pats šuolis.

Dabar atkreipsime dėmesį ¡ labai svarbų dalyką: orientuojamoji fazė pastebima tik tada, kai orientuojamasis veiksmas tik pradeda formuotis. O vėliau ši fazė taip sutrumpėja, kad susidaro įspūdis, jog jokios orientuojamosios fazės nėra.

Dvejų metų mažiukas, stovėdamas ant žemutinės laiptų pakopos, ilgai tupinėja, žvilgčioja žemyn, įkalbinėja” save (,,Jau kad šoksiu!”), bet, taip ir nesiryžęs šokti, atsigręžia nugara ir lėtai nušliaužia ant žemės. O štai bėgančiam penkiamečiui pasitaikė balelé. Jis peršoka ją nesvarstydamas. Iš šono žiūrint atrodo, kad jokio orientavimosi né nebuvo, taip žaibiškai viskas įvyko. Tačiau buvo tik išoriniai, matomi orientuojamieji veiksmai perėjo į vidų”. Jeigu tam pačiam penkiamečiui mažajam pasitaikys kelyje ne iprasta maža balelė, o platokas upeliūkštis, vėl akivaizdžiai išvysite detalų orientavimąsi situacijoje: ir užduoties sudėtingumo įvertinimą, ir jos bei savų išgalių lyginimą, ir kruopštų rengimąsi šuoliui.

Visada, kai vaikas pradeda perprasti orientuojamąjį veiksmą, suvokiame tai ne kaip grynai vidinį, psichinį, protinį veiksmą, o kaip išorinę jo formą: rezultatas orientavimasis pasiekiamas darant ,,bandymų” judesius, lyginant daiktus, sukeičiant juos vietomis.

Dvejų metų vaikui duosime lentą su dviem išpjovom – kvadratine ir apskrita. Paduosime dvi figüras – vėl kvadratinę ir apskritą – ir parodysime, kaip jos įsistato į lentos kiaurymes. Ar sugebės vaikas taisyklingai pakartoti mūsų veiksmus? Ne. Jis ima bet kurią po ranka pasitaikiusią figūrą ir bando įsprausti ją į artimiausią kiaurymę. Pusė bandymų (pagal tikimybių teorija) jam, aišku, nepavyks. Tik praktiškai įsitikinęs, kad figūra nelenda į išpjovą, jis ją spraudžia į kitą.

Kaip su tokia užduotimi susidoroja trejų metų vaikas? Jis pirmiausia apžiūri figūras ir išpjovas, o tada iš karto įstato reikiamą figūrą į reikiamą išpjovą. Šią užduotį atlikti padeda jau ne išoriniai bandymai, o protas.

Skirkime tam pačiam vaikui kitą, sunkesnę užduotį. Pastatome paprasčiausią svertą ant stiebelio uždedame kartelę. Vienas šio sverto galas arčiau vaiko, kitas toliau, prie tolesnio sverto galo prikabintas paveikslėlis, kurį mažasis norėtų paimti (paprastai ranka jis nepasiekiamas). Ir ką gi? Trimetis elgiasi taip pat, kaip elgėsi dvimetis su išpjaustyta lenta jo bandymui būdingas atsitiktinumas: jis mėgina artimiausią sverto galą prisitraukti dar arčiau ir tik pamatęs, kad tai nieko nepadeda. daro kas reikalinga.

Penkiametis vaikas užduotį su svertu atliks iš karto, be bandymų: nustums artimesnį galą, kad priartėtų tolesnis. Bet ar tai reiškia, kad jis gali atlikti visokius protinius veiksmus? Anaiptol. Pažiūrėkime, kaip vaikas mokosi elementariausių aritmetikos veiksmų. Padedame jam keletą lazdelių. Duodame uždavinį: ,,Prie 2 pridėk 3″. Vaikas pirmiausia paima dvi lazdeles, paskui tris. Tada sudeda suskaičiuotas lazdeles į krūvą ir vėl skaičiuoja… Praeis nemaža laiko, kol šiuos išorinius veiksmus pakeis vidiniai štai tuomet ir galėsime pasakyti, kad susiformavo dar vienas vaiko protinis veiksmas.

Taigi ankstyvosios vaikystės ir ikimokykliniais metais vaikas išmoksta vis naujų ir naujų psichinių veiksmų, kurie padeda jam atlikti vis sudė-tingesnes ir įvairesnes užduotis. Trejų metų vaikas mintyse atlieka užduotį užpildo lentos išpjovas, penkerių metų mintyse nusprendžia, kaip judės vienas sverto galas judant kitam, septynerių – be lazdelių sudės du skaičius.

Termometras vandens temperatūrai matuoti

Termometras vandens temperatūrai matuoti. Termometras įmerkiamas. Vonelės vandens temperatūros matavimas: kairėje- tinkamas, netinkamas į vandenį ir laikomas tol, kol stulpelis nustoja kilti. Tada, neištraukus jo iš vandens, sužinoma vonelės vandens temperatūra. Atsiminkite, kad ištraukto iš vandens termometro stulpelis rodys ne vandens, o kambario temperatūrą.

Vata. Iš anksto paruošti nedideli vatos gabalėliai sudedami į švarų stiklainį ir uždengiami. Vatos kaskart imama tiek, kiek reikia. Panaudotiems vatos gabalėliams reikia turėti atskirą indelį (lėkštutę, padėklą ar stiklainį).

Muilas. Naudotinas tik ,,Vaikų” muilas. Netinka suaugusiųjų tualetinis muilas, tuo labiau – ūkiškas.

Žirklės. Kūdikio nagams apkarpyti reikia turėti atskiras lenktas žirklutes. Prieš naudojant jos nuvalomos vata, suvilgyta spiritu.

Šukos turi būti retos, neaštriais danteliais, kad šukuojant nesužeistų odos. Jos plaunamos su muilu ir vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šiomis šukomis niekam kitam negalima šukuotis. Reikia turėti ir tankias šukas pleiskanoms iššukuoti.

Kalio permanganatas. Paprastai vaistinėje perkami kalio permanganato grūdeliai. Iš jų pasigaminamas tamsios spalvos kalio permanganato tirpalas, kuris laikomas vaistinėlėje. Prieš maudant kūdikį, kalio permanganato tirpalo į vonelę pilama tiek, kad vanduo nusidažytų rausva spalva. Kalio permanganato tirpalą uždarytame buteliuke galima ilgai laikyti. Jei jo spalva pasikeičia, reikia pasigaminti naujo tirpalo.

Jokiu būdu, maudant kūdikį, į vonelę negalima berti kalio permanganato grūdelių. Mat neištirpę grūdeliai gali prilipti prie kūdikio odos ir ją nudeginti. Tuomet atsiranda rudos dėmės, kurios gali supūliuoti ir ilgai negyti. Jei kūdikio oda sveika, kalio permanganato tirpalas maudymui nevartotinas.

Termoforai gali būti elektriniai arba guminiai. Guminis termoforas pripilamas karšto vandens ir naudojamas lovutei, kūdikio drabužiams arba jam pačiam sušildyti.

Nešvariems baltiniams laikyti geriausiai tinka specialus uždengiamas indas, kurio dangtis atidaromas koja paspaudus pedalą. Galima naudoti ir paprastą emaliuotą kibirą su dangčiu.

Lytinių organų priežiūra

Lytinių organų priežiūra. Berniukams reikia kruopščiai apvalyti varpą, atsmaukti apyvarpę ir išvalyti jos raukšles vata, suvilgyta vandeniu ar aliejumi. Taip pat valomos ir kapšelio raukšlės. Mergaičių išorinių lytinių organų liesti nereikia. Jei kartais tarp lytinių lūpų patenka talko, tai jis paprastai lengvai išsiplauna kūdikį maudant.

Vaiko kambarys. Kambarys, kuriame gyvena kūdikis, turi būti šviesus, saulėtas, erdvus, gerai vėdinamas, sienos dažytos aliejiniais dažais, kad būtų lengva valyti drėgnu skuduru. Jei atskiro kambario nėra, tai jam išskiriama geriausia, šviesiausia kambario dalis. Nei saulė, nei elektros šviesa neturi apšviesti miegančio kūdikio. Nuo tiesioginių šviesos spindulių ji reikia apsaugoti širma arba paklode.

Naujagimiui pirmomis dienomis kambario temperatūra turi būti 22-23°C. Vėliau palaipsniui ji mažinama iki 18-20°C. Kambarį reikia dažnai vėdinti.

Žiemą ir vasarą patartina laikyti atidarytą langelį, ypač kūdikiui miegant. Jei tam galimybių nėra, tai kambarys kelis kartus per dieną gerai išvėdinamas, ypač vakare prieš miegą ir rytą.

Esančio pietų pusėje kambario langai saulėtomis vasaros dienomis uždangstomi drėgnomis paklodėmis, kad kūdikis neperkaistų. Grindis, baldus reikia kasdien šluostyti drėgnu skuduru.

Vaiko kambario nereikia užgriozdinti nereikalingais baldais arba daiktais. Baldai turi būti paprasti, gražūs, lengvai plaunami, be aštrių kampų, kad vaikas nesusižeistų. Ant sienų patartina pakabinti spalvotus vaikiškus paveikslėlius. Svarbu, kad aplinkoje, kurioje vaikas žaidžia, nebūtų ir aštrių, smailių, greit dūžtančių stiklinių daiktų, kuriais jis gali susižeisti. Vaistinėlė pakabinama aukštai, kad vaikas jos nepasiektų.

Kūdikiui žaisti labai patogu įrengti maniežą, kurio dugnas nuo grindų turi būti per 6-8 cm. Jei žaislas iš maniežo iškrinta, tai kūdikis pro virbus pats gali jį pasiimti. Būdamas manieže, kūdikis ilgai žaidžia ir netrukdo motinai atlikti namų ruošos darbus.

Jei kambariai maži ir maniežui nėra vietos, bet kurį kambario kampą galima atitverti sulankstoma tvorele, kurią lengva išardyti, o ant grindų patiesiama antklodė, porolono gabalas ar kilimas. Dabar parduotuvėse galima nusipirkti apvalių sudedamų maniežų.

Kūdikio lovutė turi būti dažyta, lengva ir gerai plaunama

Kūdikio lovutė turi būti dažyta, lengva ir gerai plaunama. Vežimėlis kūdikiui miegoti netinka, nes jis per siauras, varžo kūdikio judesius, o jeigu jis dar ir gilus, tai būna bloga oro ventiliacija. Tai labai nesveika augančiam kūdikiui. Be to, vyresni kūdikiai pabudę gali iš vežimėlio iškristi. Vyresniems kūdikiams tinka medinė lovutė su tinkleliu šonuose. Iš jos lengva padaryti maniežą į dugną įdėjus faneros ar medžio drožlių plokštę.

Čiužinys. Geriausia ji prikimšti šiaudų, ašutų ar jūrų žolės. Pūkinės pagalvės ir antklodės čiužiniui netinka. Pūkinėje pagalvėje kūdikis giliai įdumba ir gali perkaisti, iššusti ar net uždusti. Pastaruoju metu geri čiužiniai gaminami iš porolono.

Čiužinį patartina apsiūti vandens nepraleidžiančia medžiaga (klijuote, polietilenine plėvele) ir užvilkti antvalkalu, kurį, reikalui esant, galima nuimti ir išplauti. Šiaip jis plaunamas kas 1-2 savaitės. Čiužinys vėdinamas lauke kasdien.

Čiužinys turi atitikti lovutės dydį ir gerai priglusti prie kraštų, kad kūdikis, įkišęs tarp čiužinio ir lovutės krašto koją ar ranką, nesusižalotų.

Paklodė. Ant čiužinio klojama paklodė, kuri po juo palenkiama, arba pririšama raišteliais prie lovutės virbų, kad nenuslinktų kūdikiui vartantis. Paklodė paprastai keičiama 2 kartus per savaitę, o jei sušlampa ar susitepa,- tai kasdien.

Pagalvė. Pirmais gyvenimo metais kūdikiui pagalvė nereikalinga, nes jo galva ir nugara yra vienoje linijoje. Padėjus pagalvę, kūdikis sulinks panardinamas atsargiai, guli netiesiai ir gali iškrypti stuburas. Po galva pakanka padėti sulenktą vystyklą ar švarų užvalkalą. Nuo 1-1,5 metų vaiko galva ir nugara nebesudaro vienos linijos, tuomet reikia padėti 1-2 cm storio pagalvę.

Pagalvė turi būti lygi, ne per daug minkšta. Pūkinės pagalvės netinka, nes nuo jų prakaituoja kūdikio galva, o jei jos storos ir didelės, tai trukdo kūdikiui kvėpuoti. Ant pagalvės užvelkamas plonas minkštas užvalkalas, kuris dažnai keičiamas.

Antklodė. Vasarą kūdikis užklojamas pusvilnone, o žiemą – vilnone antklode. Tinka ir pūkinės antklodės, tik jos turi būti plonos ir lengvos. Vatinės antklodės kūdikiams nepatartinos, nes jos būna sunkios, blogiau priglunda prie kūno, todėl nepakankamai šildo. Antklodės turi būti lovutės ilgio ir bent pusmetriu platesnės už jos plotį. Antklodės užvelkamos antvalkais, kurie keičiami ir plaunami kas 3-5 dienos.