Magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra

Įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose deklinacija skirtinga. Ji kinta ir viename taške per parą. Tokie deklinacijos reikšmės svyravimai vadinami paros svyravimais. Jų amplitudė apie 15′, nors būna atvejų, kai ji siekia 1° ir daugiau. Paros deklinacija kinta greičiau, didėjant taško geografinei platumai. Svyravimų amplitudė kinta ir per metus.

Apie 8 h vietos laiku šiaurinis magnetinės rodyklės galas labiausiai nukrypsta rytus, paskui iš lėto juda vakarų kryptimi ir labiausiai nukrypsta apie 14 h. Paskui rodyklė vėl krypsta į rytus ir didžiausias nuokrypis būna apie 23 h. Naktį ji sukasi į vakarus ir apie 3 h būna antras didžiausias vakarų nuokrypis. 8 h vėl grįžta prie didžiausio rytinio nuokrypio padėties. Vidutinę padėtį magnetinė rodyklė užima 10, 20, 24 ir 4 valandomis. Tuo laiku galima tiksliausiai nustatyti deklinacijos reikšmę.

Be paros magnetinės deklinacijos svyravimų, dar yra vadinamieji amžių svyravimai. Jų metu magnetinė rodyklė nukrypsta abi puses nuo savo vidutinės padėties apytikriai 22,5°. Didžiausias metinis nuokrypis būna 8′. Amžių magnetinės deklinacijos pasikeitimų periodas apie 500 metų.

Be šių daugiau ar mažiau dėsningų magnetinės rodyklės svyravimų, dar yra atsitiktiniai deklinacijos pasikeitimai, kuriuos lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, Žemės drebėjimai, Šiaurės pašvaistės, ugnikalnių išsiveržimas ir kt. Šių veiksnių sukelti magnetinės rodyklės svyravimai gali siekti iki 2° ir vadinami magnetinėmis audromis.

Kai kuriose Žemės vietose, palyginti nedideliame plote, pastebėtos magnetinės anomalijos. Jose magnetinė rodyklė nukrypsta nuo savo normalios padėties. Nuokrypis gali siekti net 180°. Tokia, pavyzdžiui, yra Kursko magnetinė anomalija. Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie Tumasonis, pastebėta didelė magnetinė anomalija (rodyklė nukrypsta nuo +19 iki —11°) ir mažesnės anomalijos apie Druskininkus, Varėną, Alytų. Jos rodo gilesniuose žemės sluoksniuose esant metalingas uolienas.

Taigi magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Magnetiniams reiškiniams stebėti yra specialios magnetinės observatorijos Maskvoje, Irkutske, Tbilisyje ir kt. Lietuvoje pirmąją magnetinę nuotrauką padarė prof. K. Sleževičius 1936— 1938 m. Vėliau ji buvo pakartota.

Pagal magnetinės nuotraukos duomenis buvo sudarytas specialus žemėlapis, kuriame izogonomis (vienodos deklinacijos linijomis) pavaizduotos magnetinės rodyklės deklinacijos. Pirmasis tokį žemėlapį sudarė prof. K. Sleževičius.

Kai nėra magnetinių audrų, magnetinės rodyklės deklinaciją galima rasti naudojantis minėtu žemėlapiu. Paprasčiausias prietaisas magnetiniam azimutui Am matuoti yra kompasas. Geodezijoje dar naudojama busolė, giroteodolitas.

Tačiau linijų orientavimas, matuojant magnetinį azimutą, nėra tikslus.

Artėjant prie polių, laisvai pakabinta magnetinė rodyklė vis labiau nukrypsta nuo horizonto. Magnetiniuose poliuose rodyklė atsistoja vertikaliai. Jos ašies nuokrypio nuo horizonto kampas vadinamas inklinacija. Linijos, jungiančios žemėlapyje vienodos inklinacijos taškus, vadinamos izoklinomis.

Patiko? Pasidalink

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Geodeziniams darbams Lietuvoje vadovauja Valstybinė geodezijos tarnyba.

Mokslinės ir taikomosios geodezijos problemos sprendžiamos aukštosiose mokyklose. Vilniaus technikos universitete rengiami geodezijos inžinieriai.

Didžiausią geodezinių darbų dalį Lietuvoje atlieka Inžinerinių tyrinėjimų institutas. Jis sudaro miestų ir gyvenviečių geodezinį pagrindą, planus, geodezinį tinklą pramonės ir žemės ūkio pastatams, stebi pastatų deformacijas ir vykdo kitokius darbus, susijusius su statybomis, miestų komunalinio ūkio reikalais.

Lietuvos kartografavimu užsiima Valstybinis žemėtvarkos ir Valstybinis aerofotogeodezijos institutai.

Miestų geodezinių tarnybų geodezininkai nužymi raudonąsias linijas ir atlieka kitus geodezinius darbus. Statybos ir urbanistikos ministerijos ir jos padalinių geodezinės tarnybos sprendžia statybos metrologijos uždavinius. Projektavimo institutų geodezininkai sudaro inžinerinių statinių nužymėjimo projektus ir atlieka kitus specialios paskirties geodezinius darbus.

Žemės forma ir didumas

Žemė yra viena iš Saulės sistemos planetų. Vidutinis jos tankis yra 5,5-103 kg/m3, paviršiaus plotas — apie 510 mln. km2.

Fizinis Žemės paviršius yra su iškilimais ir įdubimais. Žemiausios vietos pripildytos vandens. Vandens paviršius sudaro 70,8%, sausumos — 29,2% viso Žemės paviršiaus ploto. Pasauliniam vandenynui priklauso 97% visos Žemės hidrosferos.

Aukščiausias fizinio Žemės paviršiaus taškas yra Himalajų kalnyno Džomolungmos (Everesto) viršukalnė. Jos aukštis virš Geltonosios jūros 8848 m, o didžiausias Pasaulinio vandenyno gylis — 10 863 m. Tačiau aukšti fizinio Žemės paviršiaus taškai yra tik pavienių kalnų viršūnės. Apskritai fizinis Žemės paviršius nedaug teiškyla virš Pasaulinio vandenyno lygio. Todėl apibendrintu Žemės paviršiumi laikomas Pasaulinio vandenyno ramus paviršius (kai nebanguoja, nėra potvynių ir atoslūgių), pratęstas po žemynais. Jis vadinamas lygio paviršiumi. Kūnas, apribotas lygio paviršiumi, vadinamas geoidu.

Lygio paviršius (geoido paviršius) pasižymi tokia savybe: kiekviename jo taške sunkio jėgos vektorius (svambalo linija arba geoido normalė) sudaro statų kampą su liestine.

Dėl nevienodo Žemės tankio geoidas nėra paprasta geometrinė figūra. Negalima sudaryti tikslaus matematinio geoido modelio ir tiksliai apskaičiuoti jo paviršiaus taškų koordinačių.

Nepaisant masių tankio pasiskirstymo pobūdžio, apibendrintas geoidas vadinamas Žemės sferoidu.

Praktikos ir mokslo reikalams reikia turėti apytikslį geoido matematinį modelį. Toks modelis yra sukimosi elipsoidas, gaunamas sukant elipsę apie jos mažąją ašį. Todėl svarbiausias Žemės formos teorijos uždavinys yra realios Žemės formos ir didumo nustatymas pasirinktos reliatyvios figūros (pvz., sukimosi elipsoido su žinomais parametrais) atžvilgiu.

Žemės elipsoidas yra bendras ir referencinis (projektavimo). Bendro Žemės elipsoido parametrai dėl nepakankamo pradinių duomenų skaičiaus dar nėra nustatyti.

Patiko? Pasidalink

SVARBESNI TINKO TRŪKUMAI IR JŲ PAŠALINIMAS

  1. Tinkas sproginėja tose vietose, kur buvo padžiuvę nepilnai Išsigesinusių kalkių dalelės.

Šio sproginėjimo išvengti galima, tik vartojant gerai išsigesinusias kalkes.

Susprogusias vietas, pašalinus iš jų neišsigesinusių kalkių liekanas, reikia užtaisyti tokios pat sudėties skiediniu.

  1. Tinkas pakyla arba lupasi vietose, kur buvo tinkuotos drėgnos mūro sienos.

To išvengti galima, tik prieš tinkuojant išdžiovinus sienas.

Ištaisyti galima, tik atmušus pažeistą tinką ir sieną gerai išdžiovinus. Jei išdžiovinti negalima, drėgnas vietas reikia izoliuoti, užtinkuojant cemento skiediniu su cerezitu. Jei negalima pašalinti nuolatinės drėgmės priežasčių, tada tikslinga padaryti medinį karkasą, jį gerai impregnuoti bituminiu laku arba derva ir, aptraukus tinklu, tinkuoti paprastu cemento-kalkių skiediniu. Taip susidaro tarpas tarp tinko ir sienos, ir tinkas nedrėksta.

  1. Tinko paviršiuje pasirodo baltos, tarsi šerkšnas, druską dėmės. Jos dažniausiai atsiranda dėl to, kad buvo tinkuotos ne visiškai išdžiūvusios arba žiemos metu įšalusios mūro sienos, kad blogai buvo izoliuoti pamatai, kad per stogą tekėjo vanduo ir pan.

Druskų išsiskyrimo galima išvengti, tik prieš tinkuojant gerai išdžiovinus sienas ir apsaugojus tinką nuo sudrėkimo.

Ištaisyti pažeistas vietas galima, tik atmušus tinką, apkapojus plytų sieną, ją izoliavus arba pašalinus nuolatinės drėgmės priežastis (sutaisius stogą, izoliavus pamatus) ir po to — iš naujo užtinkavus. Baldų išvežimas atliekamas prieš šiuos anksčiau išvardintus darbus.

  1. Tinkas trūkinėja dažniausiai dėl to, kad buvo tinkuota nepakankamai nusėdus medinėms sienoms, kad netinkamai buvo kaltos drėgnos balanos arba jos buvo per plačios; taip pat kai nėra metalinio tinklo medinių ir mūrinių sienų sandūrose, kai skiedinys buvo ruoštas su nepilnai išsigulėjusiomis kalkėmis, arba kai tinkas per staigiai džiūvo.

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų

Tinko trūkinėjimo galima išvengti, tinkuojant nusėdusias sienas, vartojant išdžiūvusius, bet ir ne perdaug sausus medinius karkasus ir balanas, tinkuojant gerai paruoštu, ne per riebiu kalkių arba cemento-kalkių skiediniu, staigiai bedžiūstantį tinką drėkinant vandeniu. Drėkinti reikia kasdien po kelis kartus 5-6 dienas. Be to, tinkui džiūstant, patalpose neturi būti skersvėjo.

Ištaisyti galima, tik sienų sandūrose atmušus tinką, prikalus tinklą ir vėl iš naujo užtinkavus. Kitus įtrūkimus, kur tinkas yra tvirtas, reikia pradraskyti giliau ir plačiau, griovelius išvalyti, sudrėkinti vandeniu ir užtaisyti kalkių-gipso skiediniu. Kur tinkas yra suiręs ir blogai laikosi, reikia jj atmušti ir užtinkuoti. iš naujo.

Senų baldų išvežimas Vilniuje ir ne tik.

Patiko? Pasidalink

Visi vairuotojai paklūsta bendroms kelių eismo taisyklėms

Visi vairuotojai paklūsta bendroms kelių eismo taisyklėms, išskyrus tų transporto priemonių, kurios turi privilegijų. Tokioms transporto priemonėms priklauso ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai, taip pat operatyviniai automobiliai su mirksinčiomis mėlynos spalvos lempomis, signalizuojantys dviejų besikeičiančių tonų garsiniu signalu. Kol kelių eismo taisykles nebuvo įjungti nuostatai apie šias transporto priemones, naudota panaši į priešlėktuvinę sirena.

Kitos transporto priemonės taip pat gali turėti pirmumo teisę, pavyzdžiui, avariniai elektros tinklų, dujų ir vandentiekio tinklų, tramvajų tarnybų automobiliai ir t. t., tačiau jos turi būti aprūpintos mėlynos spalvos mirksinčiomis lempomis ir garsiniu aliarmo signalu, numatytu tik transporto priemonėms su pirmumo teise.

Nurodytų automobilių vairuotojai gali nesilaikyti greičio apribojimų ir nepraleisti kitų transporto priemonių sankryžoje. Jie gali važiuoti kairiąja važiuojamosios dalies puse (prieš eismą) gatvėje su vienos krypties eismu, sustoti tose vietose, kur visiems kitiems draudžiama, ir naudotis absoliučia pirmumo teise.

Visi eismo dalyviai privalo praleisti transporto priemones, turinčias pirmumo teisę, kai mato mėlynos spalvos signalą arba girdi aliarmo signalą. Tokioms transporto priemonėms būtina palengvinti važiavimą ir duoti kelią. Ne visada tai lengva padaryti, kartais kitų transporto priemonių vairuotojai esti priversti netgi užvažiuoti ant šaligatvio, kad galėtų praleisti turinčiuosius pirmumo teisę.

Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis

Beje, būtina padaryti dvi išlygas. Pirma, šių transporto priemonių vairuotojai pirmumo teise gali naudotis tik važiuodami į nelaimės vietą. Tik tuo atveju jiems galima įjungti mėlynos lempos ir aliarmo signalus. Antra, kelių eismo taisyklės įpareigoja ir tuos vairuotojus būti atsargius ir vengti bet kokios rizikos. Pastaroji pastaba įgauna ypatingą reikšmę, kai šių mašinų vairuotojai važiuoja per sankryžą, degant raudonam signalui, nes kitas, judėdamas žalią signalą, gali nesusiorientuoti situacijoje ir važiuoti per sankryžą, laiku nepastebėjęs jam keliančio grėsmę automobilio su pirmumo teise. Tokios rūšies pavojingos situacijos dažnai kyla šaltuoju metų laiku, kai mašinų langai esti uždaryti, o sunkvežimių variklių triukšmas nuslopina aliarmo signalų garsą.

Derėtų suprasti, kad mieste automobilis nėra greita transporto priemonė

Keliuose esančios transporto priemonės su pirmumo teise įpareigoja kitų mašinų vairuotojus būti atsargesnius, ypač kelių sankryžose, kur visada gali priartėti transporto priemonė, kurią reikia praleisti, nors bendri nuostatai ir kitaip sakytų. Važiuoti per sankryžą, kai šviečia žalias signalas, nekreipiant dėmesio kitus, lyg „užmerktomis akimis“, yra pavojinga, nes galima patekti rimtą avariją, susidurti su dideliu greičiu skubančiu nelaimės vietą automobiliu, turinčiu pirmumo teisę.

Pagaliau gali būti atvejis, kai sergantis ar sužeistas žmogus vežamas paprastame automobilyje ir nuo skubaus pristatymo ligoninę priklauso jo gyvybė.

Dabar nebėra papročio tokiu atveju įjungti automobilio žibintus (net dieną) ir naudoti ilgą garsinį signalą (netgi ten, kur tai uždrausta), išvystyti didelį greitį ir elgtis panašiai, kaip kad elgiasi greitosios pagalbos vairuotojai.

Auto supirkimas Kaunas

Patiko? Pasidalink

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukti bet kaip, kad tik greičiau, negalima. Taisyklingo posūkio būdas yra tiksliai nustatytas ir jo esmė tokia.

Prie sankryžos privažiuojančios transporto priemonės dalijamos tris grupes: sukančios dešinę, sukančios kairę ir važiuojančios tiesiai. Priklausomai nuo važiavimo krypties vairuotojas turi užimti tam tikrą vietą važiuojamojoje dalyje.

Vairuotojas, ketinantis sukti į dešinę, turi, įjungęs dešiniojo posūkio rodiklį, privažiuoti arčiau dešinio krašto. Kai sankryžoje nėra jokios kliūties eismui ir pėstiesiems, jis gali sukti, laikydamasis dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taip sukdamas, netrukdo transporto priemonėms, judančioms tiesiai abiem gatvėmis. Tokiame posūkyje susidūrimo negali būti.

Ketinant sukti į kairę, reikia pirma privažiuoti arčiau važiuojamosios dalies vidurio ir neišlįsti į jos kairiąją pusę. Apie tokį ketinimą vairuotojas signalizuoja kairiuoju posūkio rodikliu. Paskui jis rieda j sankryžos vidurį ir iš atvažiuotos gatvės vidurio apskritimu suka kairėn, į susikertančios gatvės važiuojamosios dalies vidurį.

Jeigu vairuotojas suktų į dešinę iš važiuojamosios dalies vidurio, užstotų kelią transporto priemonėms, judančioms tiesiai, ir užimtų kairę sukančiųjų vietą.

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukdamas į dešinę arba į kairę, degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas susiduria su pėsčiųjų perėja, kuria pėstieji taip pat eina pagal žalią signalą. Jo pareiga — suteikti pirmumo teisę pėstiesiems, kad ir tektų dėl to sustoti prieš perėją. Jeigu prieš perėją sustojo kitas automobilis, taip pat sukantis dešinę, reikia už jo sustoti ir laukti. Kai važiuojamoji dalis plati ir turi ne mažiau kaip tris eismo juostas, vairuotojas gali sustoti greta to automobilio, bet jokiu būdu neturi jo lenkti.

Lenkti automobilį, stovintį prieš pėsčiųjų perėją,— ne tik neleistina, bet ir pavojinga. Tokioje situacijoje galima partrenkti pėstįjį, pereinantį kelią prieš šalia stovintį automobilį ir išeinantį iš už jo tiesiai mūsų automobilio judėjimo

Sukant į kairę, nebūtina lenkti sankryžos centro iš dešinės jo pusės, tik nevalia išvažiuoti į kairiąją kelio pusę. Kadangi, sukant į kairę, automobilio kelias eina apskritimu, vadinasi, galima sukti ir sankryžos centro nesiekiančiu apskritimu.

Auto supirkimas Vilniuje

Tokioje situacijoje gali atsitikti, paprastai taip ir būna plačių gatvių sankryžoje, kad du automobiliai, važiuodami priešingomis kryptimis ir abu sukdami kairę, prasilenkia kairėje pusėje nuo sankryžos centro savo dešiniaisiais šonais. Toks prasilenkimas yra taisyklingas ir atitinka eismo taisykles.

Vairuotojas, važiuodamas už transporto priemonės, sukančios kairę (tai mato iš atitinkamo posūkio rodiklio signalo), negali tos transporto priemonės lenkti iš kairės. Galima ją lenkti tik iš dešinės. Tai vienintelė išimtis iš taisyklės, reikalaujančios lenkti iš kairės pusės.

Važiavimo greičio ir pagreičio poveikis vairuotojui

Patiko? Pasidalink

Šokio žingsniu: Dobilėlis

Dainuojant antrą kartą, trilapiai, kotelių vedami, šoka polkos žingsniu priešingomis kryptimis ir grįžta atgal į savo vietas. Aštuntuoju polkos žingsniu trilapiai persitvarko taip, kaip buvo anksčiau: kotelį sudaro vyrai ir mergina, o lapelius merginos.

Grojant refreninę žaidimo melodijos dalį, trilapiai, kotelių vedami, vėl pasikeičia vietomis ir pabaigoje persitvarko taip, kaip anksčiau. Labiau gilumoje esančio trilapio vienas vyras pereina į kotelio pradžią, o buvęs kotelyje pereina trilapi.

Kartojant trilapiai šoka nedideliu polkos žingsniu ta pačia kryptimi, kaip antrą kartą.

Pabaigoje nuo kiekvieno trilapio atsiskiria po vieną vyrą, kurie lieka priekiniame scenos kampe; visi kiti žaidėjai sustoja į dvi virtines įstrižai scenos. Vieną virtinę sudaro vieno trilapio žaidėjai, kitą kito. Tai dobilų laukas. Jie pasisukę pusiau kairiuoju šonu žiūrovus. Rankos už nugaros. Tuodu vyrai, kurie atsiskyrė, sustoja priešais kiekvieną virtinę. Tai pjovėjai, jų rankos ant klubų.

Šokio rimtu: Kalinino srities šokis

Priešais virtines stovintieji du vyrai eina paprastuoju žingsniu (du žingsniai kas taktas) ir pjauna dobilus. Jie užsimoja dar prieštaktyje, pakeldami ištiestą dešinę ranką į šoną iki peties, o kairę, sulenktą priekyje, krūtinės aukštyje. Žengdami dešine koja, jie daro mostą rankomis įstrižai kairėn žemyn, lyg pjauna dobilus dalgiu. Paskui užsimoja, žengdami kaire koja, pakelia rankas tą pačią padėtį, kaip anksčiau, ir pjauna, vėl žengdami dešine koja. Su pirmu kertančiųjų mostu pirmasis kiekvienos virtinės žaidėjas truputį pasvyra atgal, lyg pakirsta žolė, ir, greit prabėgęs pro kairę pjovėjo pusę, apsisuka per kairį petį veidu pjovėją ir atsitupia. Kiti žaidėjai tuo metu ramiai stovi, rankas sudėję už nugaros. Su antruoju kertančiųjų mostu tą pati padaro iš eilės antrieji žaidėjai, kurie, prabėgę pjovėjus, atsitupia priekyje pirmųjų, gi pirmieji jiems uždeda ant pečių rankas. Su trečiuoju mostu tą pati padaro iš eilės tretieji ir t. t. Tokiu būdu, pjovėjui lyg supjauna dobilus pradalges, nes priešais juos žaidėjai stovi paskirai, o už jų tupi palenkę galvas ir vienas kitam ant pečių uždėję rankas.

Septyniais mostais pjovėjai įstrižai scenos du pradalgius supjauna visus dobilus. Aštuntojo mosto vietoje pjovėjai pasisuka atgal, o visi esantieji pradalgėse sustoja.

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Visi vyrai, susikabindami rankomis virš alkūnių, greitai sudaro rateli veidu į centrą. Prie ties kiekvieno ketvertuko viduriu prisikabina merginos, susikabinusios žvaigždute. Jos dabar sudaro dobilo lapelius. Tokiu būdu visi žaidėjai sudaro lyg vainiką, kuris, dainuojant pirmą ir antrą kartą refreninius žaidimo žodžius, smagiai sukasi polkos žingsniu šokio kryptimi. Pabaigoje merginų lapeliai atsiskiria nuo vyrų ratelio.

Grojant šitą melodiją du kartus, vyrų ratelis smagiai sukasi ta pačia kryptimi kaip anksčiau (dešinėn), o merginų trilapiai šoka polkos žingsniu su sportininiais šokių bateliais aplink vyrų ratelį. Veda koteliai. Pabaigoje vyrai pasileidžia rankomis, sušoka į vidurį, sudaro ankštą ir sutupia. Sutūpę palenkia galvas ir susikabina rateliu vienas su kitu priekyje perkryžiuotomis rankomis (dešinė virš kairės). Merginos, praretėjusios vienodais tarpais apie vyrus ir pasisukusios kairiuoju pečiu centrą, lieka išorėje.

Patiko? Pasidalink

Liaudies šokis – Džigūnas

  1. Kapstymas žiūrovų pusę. Grojama ketvirtoji (arba aštuntoji) muzikos dalis.

1-4 taktai

Visi vyrai šoka kapstomuoju Džigūno žingsniu pirmyn į žiūrovų pusę. Pirmoje eilėje esantieji (3-6) atlieka antrąjį variantą (apsisukimas žingsnio viduryje) ir nuo pusės grįžta atgal gilumą. Užbaigę žingsnį, jie atsiranda už antros eilės. Antroje eilėje esantieji vyrai (1, 2, 7, 8) atlieka pirmąjį variantą (apsisukimas pabaigus žingsnį) ir tokiu būdu atsiranda arčiau žiūrovų. Apsisukdami ir prasilenkdami su antrąja eile, pirmos eilės vyrai rankas sukryžiuoja priešais save ir vėl prasilenkę susikabina. Susitikę prasilenkia laikydamiesi dešinės. Antros eilės vyrai nei prasilenkdami, nei apsisukdami rankų padėties nekeičia.

Visi vyrai kapstomuoju Džigūno žingsniu šoka į gilumą. Pirmojo ketvertuko vyrai (1-4) atlieka antrąjį variantą ir, nepasikeisdami vietomis, nuo pusės visi grįžta atgal į žiūrovų pusę. Antrojo ketvertuko vyrai (5-8) atlieka pirmąjį variantą, atgal negrįžta, vietomis taip pat nepasikeičia ir pabaigoje neapsisuka. Užbaigę kapstomuosius žingsnius, visi vyrai pasisuka kairėn ir sudaro dvi kolonas, po keturis kiekvienoje. Kolonose du greta stovintieji vyrai susikabinę rankomis virš alkūnių. Laisvosios vyrų rankos ant klubų.

  1. Kolonos. Grojama pirmoji muzikos dalis. 1-2 taktai

Pirmojo ketvertuko vyrai scenos priekyje šoka vieną Džigūno žingsni į dešinę scenos pusę. Pabaigoje pasileidžia, kiekvienas pasisuka kairėn (nugara į žiūrovus) ir sudaro kitas poras.

Tuo metu antrojo ketvertuko vyrai šoka vieną Džigūno žingsnį scenos gilumoje, į kairę scenos pusę. Pabaigoje taip pat pasileidžia, pasisuka kairėn (veidu ) žiūrovus) ir, susikabindami virš alkūnių, sudaro kitas poras.

3-4 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka vieną Džigūno žingsni dešiniąja scenos puse į gilumą, o antrasis — kairiąja į prieki. Pabaigoje pasileidžia, pasisuka kairėn ir sudaro vėl naujas poras.

5-6 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka gilumoje į kairę scenos pusę, o antrasis scenos priekyje — į dešinę. Pabaigoje pasileidžia, pasisuka kairėn ir susikabinę sudaro naujas poras.

7-8 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka vieną Džigūno žingsnį iš gilumos kairiąja puse į žiūrovus, o antrasis — dešiniąja į gilumą. šį žingsnį visi vyrai užbaigia pakeisdami koją, t. y. visi pasiruošia šokti Džigūno virvutę kaire koja (pastabą prie Džigūno žingsnio). Be to, pirmajame ketvertuke 1-asis ir 2-asis vyrai apsisuka per kairį petį ir atsiranda nugara į žiūrovus. Antrajame ketvertuke apsisuka 5-asis ir 6-asis vyrai ir atsiranda veidu žiūrovus. Porose vyrai susikabina rankomis virš alkūnių.

  1. Džigūno virvutė. Grojama antroji muzikos dalis.

1-4 taktai

Visi vyrai šoka Džigūno virvute dešinėn. Virvutę pradeda kaire koja.

Džigūno virvute, pradėdami dešine koja, vyrai grįžta atgal. Pabaigoje tie patys ketvertukai vėl sudaro dvejus sparnus. Sparnuose vyrai susikabina krepšeliu pro nugarą, o sparnų viduryje susikabina kairėmis parankėmis.

  1. Didysis maniežas. Grojama trečioji muzikos dalis.

Vyrai smagiai sukasi šuoliniu žingsniu, panašiai kaip II posme, tik su tuo skirtumu, kad sparnuose stovi kita tvarka. Didžiuoju maniežu vadinama dėl to, kad, sujungiant po du ratelius, sparnuose bus dvigubai daugiau vyrų, o II posme maniežai liks tokio pat dydžio. Sparnai apsisuka po keletą kartų ir pabaigoje sustoja panašiai, kaip II posme, tik kitose vietose

  1. Kapstymas. Grojama ketvirtoji muzikos dalis.

Vyrai, susikabinę porose rankomis virš alkūnių, kapsto panašiai, kaip I posme, tik šį kartą atlieka antrą kapstomojo žingsnio variantą (su apsisukimu antro dvigubojo žingsnio metu). Pirmą kapstomąjį žingsnį pradeda dešine koja, o antrą — kaire. Pabaigoje, užbaigę kapstymą, vyrai pasisuka taip.

Klasikiniai šokių bateliai skirti Džigūno šokiui.

Patiko? Pasidalink

Sukurti gražią kompozicija — menas

Dabar turime gana didelį puikiausių gėlių asortimentą. Todėl stenkimės sudaryti puikias gėlių kompozicijas. Sukurti gražią puokštę — menas. Dideli šios srities meistrai yra japonai.

Japonijoje ikebana gėlių komponavimo menas — klesti jau nuo VI a. Japonų įsitikinimu, gėlės puokštėje gyvena antrąjį, dar gražesnį, negu anksčiau, gyvenimą. Nenuostabu, kad kiekviena japonė yra išmokusi ikebanos meno. Jo mokoma mokyklose. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams skiepijama meilė augalams, teigiama, jog nulaužti ar sumindžioti gėlę gali tik piktos valios žmogus.

Savo kompozicijomis japonai išreiškia meilę, ištikimybę, švelnumą, tyrumą, taip pat liūdesį, neištikimybę, mirtį. Priklausomai nuo nuotaikos japonė gali per dieną kelis sykius pakeisti puokštę. Pagrindinė japonų gėlių puokščių komponuotojų idėja teikti žmogui džiaugsmo. Japonai sugeba parodyti žiedo grožį ar net šakelės išlinkimą.

Kuriant ikebaną, labai svarbu sudaryti grakštų piešinį, siluetą, gražų linijos išlinkimą ir augalų derinius. Tokios kompozicijos atrodo dailios ir tuo pačiu paprastos. Jos perteikia konkrečią nuotaiką, mintį, įsijungia į aplinką, kartais atkuria įvykį. Kompozicijos piešinys netgi kinta priklausomai nuo oro. Kompozicijos daromos įvairaus dydžio ir sudėtingumo. Kambariui puošti paprastai imama labai mažai augalų. Tad ypač svarbu gerai parinkti kiekvieną žiedą, jo formą ir spalvą.

Ikebanoje griežtai nurodyta kiekvienos šakelės kryptis. Aukščiausioji šaka „Sin“ (1,5-2 kartus aukštesnė už vazą) simbolizuoja dangų, antroji „Soe,“, 3/4 pirmosios aukščio,— žmogų, o trečioji „Chikae“, 3/4 antrosios aukščio,— žemę. Jeigu kompozicija daroma plokščiame inde (moribana), aukščiausios šakelės ilgis prilygsta indo skersmeniui plius jo aukštis. Prie pagrindinių trijų elementų prireikus pridedama įvairių šakų, vadinamų „Dziusi“ (padėjėjai). Jų skaičius neribojamas. Kartais galima apsieiti ir be jų.

Japonai teikia reikšmę ir spalvai. Jeigu kompozicija skiriama vyrui, imamos baltos, geltonos gėlės, moteriai — raudonos, mėlynos. Puokštei imama iki 11 žiedų — neporinis skaičius (3, 5, 7, 9, 11), vengiama simetrijos. Puokštės merkiamos ir, į aukštas vazas (nageira), ir į plokščius indus. Plokščiuose induose japonai puokštes komponuoja, pritvirtindami jas specialiais smeigtukais — „kenzan“. Tai savotiškas „ežiukas“, padarytas iš sunkaus, nerūdijančio plieno, su daugeliu tankių aštrių smeigtukų, ant kurių susmeigiamos gėlės.  „ežiukas“ labai patogus, nes gėles galima komponuoti norima kryptimi. Kompozicijų elementai — krūmų ir medžių šakos, varpiniai augalai, samanos, akmenukai, gėlės. Stengiamasi puokštės neperkrauti. Gražiai atrodo keli žiedai, vingri šaka. Tinka griežto grafiškos  lapų arba spygliuočių šakos. Visai išsiskleidę žiedai imami retai, geriau tinka pumpurai, nes jie ilgiau išsilaiko.

Visuomeninėse patalpose iškilmingoms progoms sudaromos didelės, sudėtingos kompozicijos, kuriose vartojama įvairi dekoratyvinė medžiaga: kerplėšos, kamieno nuopjovos, akmenys.

Dabar Japonijoje vis populiaresnis vadinamasis laisvas stilius. Linijų paprastumas ir griežtumas išlieka,  pačioje kompozicijoje vis labiau pasireiškia menininko fantazija. Kompozicijoms imamos dažytos įvairių, varpinių augalų šluotelės, išdžiovintos iš fazanų, stručių plunksnos ir kt.

Mes neturėtume aklai sekti japonų ikebana, o tik perimti puokščių sudarymo techniką, pagrindinius principus. Juo labiau, kad ir 50-ies griežtų ikebanos priesakų, kuriuose tiksliai nurodyta, kas ir kaip darytina komponuojant, paskutiniame punkte patariama: akis, ranka ir širdis neturi vergauti taisyklėms.

Ypač gražios gėlių kompozicijos atrodo ant gėlių sienos.

Patiko? Pasidalink

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu. Dešimties metų vaikas pirmą kartą sėda prie tėvo automobilio vairo. Lenktynėse pirmą kartą dalyvauja 1968 metais ir, aišku, laimi. Tačiau laimėjimai eilinėse sportinių automobilių varžybose dar neatkelia vartų „pirmosios formulės“ lenktynių trasas, kur patekti yra visų kapitalo šalių sportininkų profesionalų svajonė, nes tik čia galima pasiekti šlovės ir pinigų — daug pinigų. Sportiniai rezultatai nesvarbu, nes ne jie, deja, yra „Grand Prix“ varžybų tikslas… Keletą metų Lauda siūlė savo paslaugas įvairioms lenktyninių automobilių firmoms. Bet veltui. Niekas nenori rizikuoti ir patikėti milijonus kainuojantį lenktyninį automobilį tegu ir gabiam, bet mažai žinomam lenktynininkui. Pagaliau anglų firmos March vadovai sutiko patikėti Laudai savo lenktyninį automobili. Tačiau… Lauda už tai turi sumokėti 200 000 dolerių įnašą. Iš kur gauti tokią milžinišką sumą? Pasiskolinti? Supirkinėti mašinas?

Bet kas rizikuos tiek daug paskolinti jaunuoliui, kuris rytoj gali žūti lenktynėse? Bet Lauda ir čia, randa. išeitį. Neturėdamas kišenėje nė vieno atliekamo dolerio, jis duoda bankui geriausią- garantiją: apdraudžia savo gyvybę, ir jeigu lenktynių metu žūtų, bankas tuojau atgaus iš draudimo kompanijos visus pinigus. Taip pasiskolinti pinigai išveda Laudą į išsvajotas „Grand Prix“ trasas, kuriose jis pasirodė kaip puikus, mirties nebijantis lenktynininkas.

Vėliau startuodamas „Ferrari“ firmos lenktyniniu automobiliu, Lauda pasiekia visas galimas pergales, nuskina visus „pirmosios formulės“ laurus. Du kartus tampa pasaulio čempionu. Nors lenktyniaudavo pabrėžtinai rizikingai, jį lydėjo sėkmė. Bet kartą fortūna nusisuka ir nuo šio bebaimio sportininko. Tai įvyko „Grand Prix“ lenktynėse 1976 metų rugpjūtį Niurburgringe vienoje iš sunkiausių ir pavojingiausių trasų. Pašėlusiu greičiu skriejantis „Ferrari“ staiga užsiliepsnojo. Niekas neturėjo nė mažiausios vilties, kad Lauda liks gyvas. Tačiau jis išliko, vėl ne kartą rungtyniavo ir dėl to turi būti dėkingas savo varžovui Artūrui Merzarijui, kuris žaibiškai ištraukė Laudą iš liepsnojančio automobilio ir išgelbėjo nuo mirties.

Auto supirkimas Kaune

Ta proga prisimintina panaši istorija, nutikusi Olandijos „Grand Prix“ lenktynių trasoje. Važiuodamas dideliu greičiu lenktynininkas Rodžeris Viljamsonas įsirėžė automobiliu į apsaugini barjerą, automobilis užsiliepsnojo ir sportininkas žuvo. Niekas iš varžovų, nors buvo arti įvykio vietos, nepadėjo jam išsigauti iš degančio automobilio, nesuteikė jokios pagalbos. Tarp tų, kurie galėjo padėti nelaimės ištiktam ir pasmerktam žūti, buvo ir Lauda… Kai po lenktynių jo paklausė, kodėl nesustabdęs savo automobilio ir nesuteikęs taip reikalingos pagalbos, sėkmės išpaikinta garsenybė ciniškai pareiškė: „Man nemoka už sustojimą, o tik už lenktyniavimą“.

Žinių praplėtimui apie žigulius.

Patiko? Pasidalink

Mintys apie sovietmečio automagistrales

Dabar mūsų respublika turi per trisdešimt tūkstančių kilometrų bendro naudojimo kelių (čia neįskaičiuojami vietiniai tarybinių ūkių ir kitokie mažesni keliukai). Iš socialistinių šalin automobilių kelių tinklu mūsų respubliką pralenkia tik VDR ir CSR.

Visi Lietuvą kertantys visa sąjunginės reikšmės keliai yra asfaltuoti, išasfaltuota ir daugelį kaip pusė respublikinės reikšmės kelių. Dabar asfaltu galima pasiekti bet kurį rajono miestą, daugelį gyvenviečių, nes keliai su kieta danga sudaro daugiau kaip 80 procentų visų mūsų kelių.

Mįslę „Dvi sesytės per kalnelį nesueina“ kelininkai linkę įminti savaip: „Automagistralė“. Tai iš tiesų du keliai dvyniai — su daugybe keliaaukščių sankryžų, viadukų bei tiltų, kuriais važiuojama tik viena kryptimi: vienu keliu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną, o kitu, visai greta nutiestu — iš Kauno į Vilnių. Tokios magistralės labai palengvina eismą, pagreitina susisiekimą, puošia aplinką.

Automobilių magistralės — mūsų plentų ateitis, nors šis inžinerinis įrenginys ir brangiai kainuoja. Aukščiausios kategorijos magistralės yra keturjuostės, dviejų eismo krypčių, kurias atskiria žalumos juosta. Tokiose magistralėse paprastai statoma daug gelžbetoninių ir metalinių tiltų bei viadukų — jie reikalingi greitam ir saugiam automobilin eismui.

Tarybų Lietuvoje automobilių keliams tiesti ir eksploatuoti kasmet išleidžiama per 100 milijonų rublių, nes įrengti pirmos kategorijos magistralės vieną kilometrą kainuoja apie 800 tūkst. rublių. Negalima nesiskaityti ir su dirbamos žemės nuostoliais: vienam tokios magistralės kilometrui reikia 7-8 ha žemės. Tačiau automobilių kelių tiesimo išlaidas greitai kompensuoja nauda, kurią gauna liaudies ūkis. Techniniai-ekonominiai skaičiavimai rodo, kad keliai ir tiltai išsiperka ne ilgiau kaip per 5 metus, o magistralė Vilnius—Kaunas, kurioje eismo intensyvumas daugiau kaip 7 tūkst. automobilių per parą, išsipirko jau trečiaisiais eksploatacijos metais. Dabar Lietuvoje tiesiamos dvi ilgos magistralės: Vilnius—Panevėžys ir Kaunas—Klaipėda. Jos bus pačios šiuolaikiškiausios ir atitiks visus dabarties

Kauno-Klaipėdos magistralė eismo saugumo ir eksploatacijos sumetimais aplenks visas gyvenvietes. Respublikos kelininkai pasiryžę ją užbaigti vienuoliktajame penkmetyje, nors darbų čia dar reikia atlikti už 75 milijonus rublių.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Kad miestuose ir gyvenvietėse sumažėtų automobilių, o drauge ir triukšmo, kad judėjimas būtų saugesnis ir oras grynesnis, pastaraisiais metais įrengta nemažai apvažiuojamųjų Atokiau nuo judrių magistralių dabar liko Ukmergė, Pasvalys, Seduva, Ariogala, Raseiniai, Viduklė, Gargždai, Šilalė…

Vairuotojų, keleivių, turistų poilsiui pakelėje pastatyta daug automobilių paviljonų. Autobusų stotelėse įrengiami peronai su suoliukais ir pavėsinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Vaizdingesniuose pakelių kampeliuose rasime jaukių poilsio aikštelių su staliukais, suolais, laužavietėmis.

Šaltinis: Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Patiko? Pasidalink