Liaudies šokis – Džigūnas

  1. Kapstymas žiūrovų pusę. Grojama ketvirtoji (arba aštuntoji) muzikos dalis.

1-4 taktai

Visi vyrai šoka kapstomuoju Džigūno žingsniu pirmyn į žiūrovų pusę. Pirmoje eilėje esantieji (3-6) atlieka antrąjį variantą (apsisukimas žingsnio viduryje) ir nuo pusės grįžta atgal gilumą. Užbaigę žingsnį, jie atsiranda už antros eilės. Antroje eilėje esantieji vyrai (1, 2, 7, 8) atlieka pirmąjį variantą (apsisukimas pabaigus žingsnį) ir tokiu būdu atsiranda arčiau žiūrovų. Apsisukdami ir prasilenkdami su antrąja eile, pirmos eilės vyrai rankas sukryžiuoja priešais save ir vėl prasilenkę susikabina. Susitikę prasilenkia laikydamiesi dešinės. Antros eilės vyrai nei prasilenkdami, nei apsisukdami rankų padėties nekeičia.

Visi vyrai kapstomuoju Džigūno žingsniu šoka į gilumą. Pirmojo ketvertuko vyrai (1-4) atlieka antrąjį variantą ir, nepasikeisdami vietomis, nuo pusės visi grįžta atgal į žiūrovų pusę. Antrojo ketvertuko vyrai (5-8) atlieka pirmąjį variantą, atgal negrįžta, vietomis taip pat nepasikeičia ir pabaigoje neapsisuka. Užbaigę kapstomuosius žingsnius, visi vyrai pasisuka kairėn ir sudaro dvi kolonas, po keturis kiekvienoje. Kolonose du greta stovintieji vyrai susikabinę rankomis virš alkūnių. Laisvosios vyrų rankos ant klubų.

  1. Kolonos. Grojama pirmoji muzikos dalis. 1-2 taktai

Pirmojo ketvertuko vyrai scenos priekyje šoka vieną Džigūno žingsni į dešinę scenos pusę. Pabaigoje pasileidžia, kiekvienas pasisuka kairėn (nugara į žiūrovus) ir sudaro kitas poras.

Tuo metu antrojo ketvertuko vyrai šoka vieną Džigūno žingsnį scenos gilumoje, į kairę scenos pusę. Pabaigoje taip pat pasileidžia, pasisuka kairėn (veidu ) žiūrovus) ir, susikabindami virš alkūnių, sudaro kitas poras.

3-4 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka vieną Džigūno žingsni dešiniąja scenos puse į gilumą, o antrasis — kairiąja į prieki. Pabaigoje pasileidžia, pasisuka kairėn ir sudaro vėl naujas poras.

5-6 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka gilumoje į kairę scenos pusę, o antrasis scenos priekyje — į dešinę. Pabaigoje pasileidžia, pasisuka kairėn ir susikabinę sudaro naujas poras.

7-8 taktai

Pirmasis ketvertukas šoka vieną Džigūno žingsnį iš gilumos kairiąja puse į žiūrovus, o antrasis — dešiniąja į gilumą. šį žingsnį visi vyrai užbaigia pakeisdami koją, t. y. visi pasiruošia šokti Džigūno virvutę kaire koja (pastabą prie Džigūno žingsnio). Be to, pirmajame ketvertuke 1-asis ir 2-asis vyrai apsisuka per kairį petį ir atsiranda nugara į žiūrovus. Antrajame ketvertuke apsisuka 5-asis ir 6-asis vyrai ir atsiranda veidu žiūrovus. Porose vyrai susikabina rankomis virš alkūnių.

  1. Džigūno virvutė. Grojama antroji muzikos dalis.

1-4 taktai

Visi vyrai šoka Džigūno virvute dešinėn. Virvutę pradeda kaire koja.

Džigūno virvute, pradėdami dešine koja, vyrai grįžta atgal. Pabaigoje tie patys ketvertukai vėl sudaro dvejus sparnus. Sparnuose vyrai susikabina krepšeliu pro nugarą, o sparnų viduryje susikabina kairėmis parankėmis.

  1. Didysis maniežas. Grojama trečioji muzikos dalis.

Vyrai smagiai sukasi šuoliniu žingsniu, panašiai kaip II posme, tik su tuo skirtumu, kad sparnuose stovi kita tvarka. Didžiuoju maniežu vadinama dėl to, kad, sujungiant po du ratelius, sparnuose bus dvigubai daugiau vyrų, o II posme maniežai liks tokio pat dydžio. Sparnai apsisuka po keletą kartų ir pabaigoje sustoja panašiai, kaip II posme, tik kitose vietose

  1. Kapstymas. Grojama ketvirtoji muzikos dalis.

Vyrai, susikabinę porose rankomis virš alkūnių, kapsto panašiai, kaip I posme, tik šį kartą atlieka antrą kapstomojo žingsnio variantą (su apsisukimu antro dvigubojo žingsnio metu). Pirmą kapstomąjį žingsnį pradeda dešine koja, o antrą — kaire. Pabaigoje, užbaigę kapstymą, vyrai pasisuka taip.

Klasikiniai šokių bateliai skirti Džigūno šokiui.

Patiko? Pasidalink

Sukurti gražią kompozicija — menas

Dabar turime gana didelį puikiausių gėlių asortimentą. Todėl stenkimės sudaryti puikias gėlių kompozicijas. Sukurti gražią puokštę — menas. Dideli šios srities meistrai yra japonai.

Japonijoje ikebana gėlių komponavimo menas — klesti jau nuo VI a. Japonų įsitikinimu, gėlės puokštėje gyvena antrąjį, dar gražesnį, negu anksčiau, gyvenimą. Nenuostabu, kad kiekviena japonė yra išmokusi ikebanos meno. Jo mokoma mokyklose. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams skiepijama meilė augalams, teigiama, jog nulaužti ar sumindžioti gėlę gali tik piktos valios žmogus.

Savo kompozicijomis japonai išreiškia meilę, ištikimybę, švelnumą, tyrumą, taip pat liūdesį, neištikimybę, mirtį. Priklausomai nuo nuotaikos japonė gali per dieną kelis sykius pakeisti puokštę. Pagrindinė japonų gėlių puokščių komponuotojų idėja teikti žmogui džiaugsmo. Japonai sugeba parodyti žiedo grožį ar net šakelės išlinkimą.

Kuriant ikebaną, labai svarbu sudaryti grakštų piešinį, siluetą, gražų linijos išlinkimą ir augalų derinius. Tokios kompozicijos atrodo dailios ir tuo pačiu paprastos. Jos perteikia konkrečią nuotaiką, mintį, įsijungia į aplinką, kartais atkuria įvykį. Kompozicijos piešinys netgi kinta priklausomai nuo oro. Kompozicijos daromos įvairaus dydžio ir sudėtingumo. Kambariui puošti paprastai imama labai mažai augalų. Tad ypač svarbu gerai parinkti kiekvieną žiedą, jo formą ir spalvą.

Ikebanoje griežtai nurodyta kiekvienos šakelės kryptis. Aukščiausioji šaka „Sin“ (1,5-2 kartus aukštesnė už vazą) simbolizuoja dangų, antroji „Soe,“, 3/4 pirmosios aukščio,— žmogų, o trečioji „Chikae“, 3/4 antrosios aukščio,— žemę. Jeigu kompozicija daroma plokščiame inde (moribana), aukščiausios šakelės ilgis prilygsta indo skersmeniui plius jo aukštis. Prie pagrindinių trijų elementų prireikus pridedama įvairių šakų, vadinamų „Dziusi“ (padėjėjai). Jų skaičius neribojamas. Kartais galima apsieiti ir be jų.

Japonai teikia reikšmę ir spalvai. Jeigu kompozicija skiriama vyrui, imamos baltos, geltonos gėlės, moteriai — raudonos, mėlynos. Puokštei imama iki 11 žiedų — neporinis skaičius (3, 5, 7, 9, 11), vengiama simetrijos. Puokštės merkiamos ir, į aukštas vazas (nageira), ir į plokščius indus. Plokščiuose induose japonai puokštes komponuoja, pritvirtindami jas specialiais smeigtukais — „kenzan“. Tai savotiškas „ežiukas“, padarytas iš sunkaus, nerūdijančio plieno, su daugeliu tankių aštrių smeigtukų, ant kurių susmeigiamos gėlės.  „ežiukas“ labai patogus, nes gėles galima komponuoti norima kryptimi. Kompozicijų elementai — krūmų ir medžių šakos, varpiniai augalai, samanos, akmenukai, gėlės. Stengiamasi puokštės neperkrauti. Gražiai atrodo keli žiedai, vingri šaka. Tinka griežto grafiškos  lapų arba spygliuočių šakos. Visai išsiskleidę žiedai imami retai, geriau tinka pumpurai, nes jie ilgiau išsilaiko.

Visuomeninėse patalpose iškilmingoms progoms sudaromos didelės, sudėtingos kompozicijos, kuriose vartojama įvairi dekoratyvinė medžiaga: kerplėšos, kamieno nuopjovos, akmenys.

Dabar Japonijoje vis populiaresnis vadinamasis laisvas stilius. Linijų paprastumas ir griežtumas išlieka,  pačioje kompozicijoje vis labiau pasireiškia menininko fantazija. Kompozicijoms imamos dažytos įvairių, varpinių augalų šluotelės, išdžiovintos iš fazanų, stručių plunksnos ir kt.

Mes neturėtume aklai sekti japonų ikebana, o tik perimti puokščių sudarymo techniką, pagrindinius principus. Juo labiau, kad ir 50-ies griežtų ikebanos priesakų, kuriuose tiksliai nurodyta, kas ir kaip darytina komponuojant, paskutiniame punkte patariama: akis, ranka ir širdis neturi vergauti taisyklėms.

Ypač gražios gėlių kompozicijos atrodo ant gėlių sienos.

Patiko? Pasidalink