Vandens imtuvų ir valymo įrenginių charakteristika

Vandens imtuvu vadinamas natūralus ar dirbtinis vandens takas (rečiau baseinas arba vandeniui laidus požeminis sluoks­nis), kuris sugeba priimti iš šlapių žemės plotų drėgmės per­teklių, nedarydamas žalos kitiems plotams. Surinktas vanduo perleidžiamas per nuotekų valymo įrenginius.

Vandens imtuvais bei valymo įrenginiai gali būti upės, upeliai, kanalai, griovos, raguvos, ežerai, kūdros, vandeniui laidūs žemės sluoksniai.

Nuotekų valymo įreniginių charakteristikos priklauso nuo to, koks yra apkrovimas ir įtekėjimas į įrenginius. Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai nėra tokio didelio apkrovimo kaip kavinėse viešbučiuose ir pan.

Valymo įrenginiai dažniausiai būna mažesnės upės  ir upeliai, kurie dažnai būna vingiuoti, supelkėję, užaugę vandens augmenija ir todėl reikalauja reguliavimo darbų. Dėl vingiuotumo, mažo nuolydžio ir užaugimo augalais vandens greitis supelkėjusiose vagose esti mažas, dėl to vanduo vagoje nuolat laikosi aukštai — arti žemės paviršiaus — ir neleidžia sunktis į vagą gruntiniam vandeniui. Potvyniai tokiose upėse ir upeliuose užtrunka ilgai.

Supelkėjusių upių, upelių slėniai dažniausiai esti lygūs, turi mažą skersinj nuolydj. Prievaginiai aliuvinitl sąnašų volai būna neaukšti. Upės slėnyje toliau nuo vagos sąnaštj nebūna. Slėniai būna apaugę alksniais, karklais ir vandenį mėgstan­čia žoline augmenija.

Upelių slenis kaip valymo įrenginiai

Supelkėjusių upių ir upelių slėniams daro jtakos aliuviniai ir deliuviniai procesai. Aliuvinio proceso jtakoje susidaro prie­vaginiai aliuvinių sąnašų, volai. Intensyviau vykstant aliuvi­niam procesui, nešmenys nusėda ir toliau nuo upės ar upelio vagos. Dėl vandens srovės nevienodumo salpoje sąnašos susi­klosto taip pat nevienodai, ir slėnys pasidaro nelygus, ban­guotas. Nusėdant nešmenims, j durpes patenka daug mine­ralinių priemaišy. Kartais durpės net apsidengia storesniu aliuvinių mineralinių nuosėdų sluoksniu. Deliuviniam procesui vykstant, kinta upės slėnis paterasio zonoje. Nuo aukštesnių vietų žemės paviršiumi, griovomis, raguvomis ir upeliais atsrū­vantis vanduo neša daug jvairių medžiagų ir suguldo jas arčiau slėnio pakraščių. įsirėžiant į slėnį įgriovoms, vandentakoms ir upeliams, susidaro sąnašų kūgiai. Supelkėjusiuose slėniuose potvyniai užtrunka ilgai, tačiau vandens horizontas juose nebūna aukštas. Kai upės vaga sureguliuojama, jos pralaidumas padidėja, nes mažiau veikia vandens tekėjimą stabdantieji veiksniai, ir potvynis greičiau praeina.

Upių, upelių reguliavimas ir jų slėnių nusausinimas iš pa­grindų pakeičia jų natūralinj būvj. Smėlio grunte arba gerai susiskaidžiusiame durpyne tekantieji upeliai turi labai nepa­stovią vagą. Patistj-viksvų durpyne arba molingame grunte tekančios vagos yra pastovios.

Ežerai vandens imtuvais gali būti tuo atveju, jeigu jų vandeniui yra kur nutekėti, o vandens horizontas yra žemiau už jleidžiamų j juos mažesnių nusausinimo kanalų dugną arba žemiau už jprastąjj vandens horizontą didesniuose kanaluose. Tinkamų vandens imtuvais ežerų gilumas nuo kranto turi stai­giai didėti, kad nešmenims būtų vietos nusėsti.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Nuotekos

Patiko? Pasidalink

ŠIENAUJAMOSIOS MAŠINOS arba kitaip kalbant frezos

Kaip reikia šienauti/frezuoti

Pagrindinis šienavimo/frezavimo uždavinys suimti visą derlių, išsaugojant maistingąsias žolės medžiagas bei vitaminus, ir paruošti šieną ilgam laikymui. Todėl šienaujant reikia laikytis tokių reikalavimų: Sienavimo bei žemės darbus reikia atlikti per 10-12 dienų. Uždelsus žolės ir žemės nuėmimą, ji netenka iki 2/3 pagrindinių maistingų medžiagų. Žolę pjauti žemai (6-8 cm nuo dirvos paviršiaus); tada daugiau prišienaujama, ir šienas būna maistingesnis. Geriausia žolę frezuoti varpinių žolių plaukėjimo ir ankštinių žolių žiedinių pum­purų susidarymo (butonizacijos) metu (iki žydėjimo ar žydėjimo pradžioje), kai žalia masė turi didžiausią kieki maistingų me­džiagų, iskaitant baltymus ir vitaminus. Po žydėjimo augalų svoris sumažėja 10-20%.

Reikia tinkamai džiovinti žolę. Nupiautoje žolėje yra iki 80% drėgmės. Kad šieną galima būtų ilgai išlaikyti, relki,a džiovinant sumažinti jo drėgnumą iki 15-17%. Džiovinti reikia tolygiai ir greitai. Žolę galima džiovinti tokiais būdais:

  1. suverstiniuose pradalgiuose (suvoluotą) ar nedidelėse kupetėlėse;
  2. suverstiniuose pradalgiuose, vėliau kraunant kupetas;
  3. šiek tiek pradžiovintą pradalgiuose, toliau džiovinti suverstiniuose pradalgiuose ir baig­ti kupetose; d) dirbtiniu būdu (džiovyklose ir specialiai įrengtose daržinėse)*.

Žolės džiovinimas pagreitinamas, sutraiškant stiebus pjovimo metu. Šiuo atveju stiebai ir lapai išdžiūsta vienu metu, maistingi medžiagų prarandama mažiau, ir gaunamas vertingesnis šienas. Šiam tikslui labai tinka žemės frezos, kurių Lietuvoje apstu. Didelis pasirinkimas, iš begalės įmonių, kurios gali pasiūlyti itin kokybiškų įrenginių

Ko vengti, frezuojant?

Vengti frezavimo metu žolės ir šieno nuostolių, ypač lapelių ir jaunų auglių. Žolę reikia sklaidyti pradalgiuose, o suvers tinius pradalgius vartyti ir šieną krauti j kupetas, kol jo drėgnu­mas siekia 45-35%; tada augalai nelūžta ir neišsibarsto. Negalima be reikalo kilnoti sauso šieno, ypač vilkti jj žeme. Sienas perkeliamas dideliais glėbiais, nesklaidant jo.

Negalima šieno užteršti žemėmis ar kitomis pašalinėni; priemaišomis.

Atsižvelgiant j sąlygas ir j šienavimo būdą, naudojamas vie­noks ar kitoks mašing komplektas.

Žemose miškų-pievų zonos užliejamose pievose ir padidinto drėgnumo rajonuose nupiauta žolė pradžiovinama pradalgiuose. Siomis sąlygomis žolė piaunama paprastomis šienapiovėmis arba denapiovėmis-traiškytuvais, sklaidoma pradalgiuose, paskiau šienas sugrėbiamas (suvoluojamas) ir, esant reikalui, apvartomas.

Sukrovus šieną bei žemę iš suverstinių pradalgių kupetas ir jj iš­džiovinus, kupetos pervežamos t laikymo vietą ir kraunamos j kūgius. Siems darbams naudojami rinktuvai-kupetuotuvai, velketai, kūgių krautuvai žemės frezos.

Rajonuose, kur maža drėgmės, ir ten, kur dieną esti aukšta temperatūra, piaunama žolė tuojau pat sugrėbiama I pradalgius. Pradžiūvęs suverstiniuose pradalgiuose šienas presuojamas. Taip šienaujant, šienas neužteršiamas ir geriau išsaugojamos maistin­gosios medžiagos bei vitaminai.

Pritaikius tinkarniausius esamomis sąlygomis šienavimo būdus ir mašinų komplektą, idedama mažiau darbo ir sumažėja šieno nuostoliai. Visa tai jgalina igyvendinti komp1eksinj šienavimo darbų mechanizavimą.

Taip pat remtasi šaltiniu: https://valymoirenginiai.wordpress.com/2017/02/05/pirminis-arimas-arba-frezavimas/

 

Patiko? Pasidalink

Mokestis už krovinių gabenimą universaliais vagonais Vilniuje

Mokestis už krovinių gabenimą universaliais vagonais. Važtos mokestis yra nustatomas už faktinį siuntos svori vagone, neatsižvelgiant į krovinio rūšį. Šis siuntos svoris privalo būti ne mažesnis kaip 10 tonų. Už krovinių gabenimą universaliais vagonais — dengtais, pusvagoniais ir platformomis mokestis nustatomas pagal 1 tarifų schemą.

Pasak damtransa.lt – kurie užsiima krovinių pervežimu Vilniuje, už krovinių gabenimą universaliais vagonais — dengtais, pusvagoniais ir platformomis, nepriklausančiais geležinkeliui (krovinio savininko nuosavi arba išsinuomoti vagonai), mokestis nustatomas pagal 2 tarifų schemą. Kraunant daugiau nei 70 tonų važtos mokestis nustatomas pagal skiltį 60-70 toną pridėjus mokestj už vieną toną, padaugintą iš krovinių tonų, virši­jančių 70, skaičiaus.

Gabenant buitinės paskirties krovinius, kurių siuntėjai arba gavėjai yra fiziniai asmenys, mokestis skaičiuojamas už krovinio svorj vagone ne mažesnį kaip 10 tonų pagal 1 schemą. Jeigu vagone kroviniui sudėti naudojami papildomi jrengimai — stovai, kasetės, piramidės ir pan., jų svoris yra nurodomas vežimo dokumentuose, o mokestis imamas už krovinio neto ir papildomų jrenginių svorį.

Mokestis už krovinių gabenimą refrižeratoriniais vagonais:

  • už greitai gendančių krovinių gabenimą geležinkeliams priklausančiais refrižeratoriniais (izoterminiais) vagonais:
  • grupiniais refrižeratoriniais riedmenimis;
    • atskiru refrižeratoriniu vagonu;
    • pagal 5 schemą;
    • už greitai gendančių krovinių gabenimą nepriklausančiais geležinke-

    liams refrižeratoriniais vagonais (nuosavais arba išsinuomotais) — pagal 6 schemą.

    • kraunant daugiau nei 40 tonų važtos mokestis nustatomas pagal skiltj

    „už vagoną“, pridėjus mokestj už vieną toną, padaugintą iš krovinių tonų, viršijančių 40, skaičiaus;

    • jeigu kroviniai gabenami refrižeratoriniu vagonu Nr. 2 su tarnybinėmis

    patalpomis arba Vokietijos gamybos penkių vagonų sekcijos refrižera­toriniu vagonu Nr. 3 su elektros stotimi, taikoma 30 proc. nuolaida;

    • gabenant refrižeratoriniu vagonu j vieną stotj, dvi arba tris greitai gendančių krovinių siuntas, mokestis skaičiuojamas proporcingai siuntų svoriui nuo sumos (tarifo), kuri yra nustatyta visam refrižeratoriniam vagonui, neatsižvelgiant j siuntos svorį.

Mokestis už krovinių gabenimą vagonais-cisternomis.

Šis mokestis skai­čiuojamas atsižvelgiant j gabenamų krovinių rūšį:

  1. nafta ir jos produktai;
  2. suskystintos dujos, angliavandeniai;
  3. spiritas, fenolis ir kiti kroviniai.

Kraunant daugiau kaip 50 tonų, važtos mokestis nustatomas pagal skiltj „už vagoną“, pridėjus mokestį už vieną toną, padaugintą iš krovinių tonų, viršijančių 40, skaičiaus.

Važtos mokestis pagal 9 ir 10 schemas imamas už visą vagoną, jei faktinis krovinio svoris yra iki 26 t imtinai. Jei vagonas pakrautas daugiau kaip 26 t sveriančiu kroviniu, važtos mokestis nustatomas pagal skiltj „už vagoną“, pridėjus mokestj už vieną toną, padaugintą krovinių tonų, viršijančią 26, skaičiaus.

Važtos mokestis pagal 11 ir 12 schemas imamas už visą keturašį vagoną, neatsižvelgiant į krovinio svorį.

šaltinis: krovinių gabenimas

Patiko? Pasidalink

Ar elektromobilis yra prabanga? Dabr ir prieš 100 metų

Važiuoti elektros varomu savaeigiu ekipažu daug maloniau negu gariniu. Mat anas buvo be galo triu­kšmingas padaras: garsiai šnypšdami, iš katilo tu­mulais virto garai, sunkūs ratai aidžiai dardėjo grin­diniu… Pirmieji automobiliai su benzininiais varik­liais važiuodami taip pat keldavo didell triukšmą — šiuo požiūriu elektriniai ekipažai ir už juos pasirodė pranašesni, nes važiavo tolygiai, netrūkčiodami, bu­vo lengvai eksploatuojami ir prižiūrimi, vairuoti juos nebuvo sunku. Elektros variklis veikdavo beveik be triukšmo, elektromobiliu be jokio vargo galėjai greit pajudėti iš vietos.

Elektromobilių akumuliatoriai, tiekiantys srovę, buvo įrengti po kėbulo grindimis, o užpakalinius ekipažo ratus sukdavo elektros variklis per krump­liaratinę pavarą.

Bene pirmasis elektromobilį „pripažino“ Londo­nas šie savaeigiai ekipažai čia tampa itin svarbia miesto transporto priemone. 1897 m. Londone įkuria­ma speciali elektromobiliu, eksploatavimo įmonė — Electric Cab Co. Tais pačiais metais panaši miesto transporto kompanija, naudojusi Electric Carriage and Wagen Company firmos elektrobusus, įkuriama ir Niuj orke.

Elektromobilių istorija

Įdomi elektromobilių istorija mūsų šalyje. Elek­trotechnika ano šimtmečio Rusijoje jau turėjo tvir­tas tradicijas, puoselėtas M. Lomonosovo, V. Petro­vo, E. Lenco ir kt., taigi elektromobilio idėja čia ne­galėjo būti visiškai netikėta. Panaudoti rusų elektro­technikos laimėjimus savaeigių ekipažų kūrime vie­nas iš pirmųjų pasišovė inžinierius Ipolitas Romano­vas.

Įgyvendinti savo sumanymus I. Romanovas pra­dėjo aštuntajame devynioliktojo amžiaus dešimtme­tyje. Jis sukūrė tris ekipažų tipus: penkiolikos vietų elektrinį omnibusą, dvivietį elektrinį ekipažą su už­daru kėbulu ir tokį pat atvirą. Visus juos varė Ro­manovo sukonstruoti akumuliatoriai, kurie buvo vi­sai nesunkūs. Jie tiekė srovę elektros varikliams, kurie per grandininę pavarą suko varančiuosius eki­pažo ratus. Kiekvienas ratas turėjo savo elektros va­riklį, įtaisytą po kėbulu. Vairuotojas reguliavo grei­tį specialiu jungikliu ir vairavo elektromobilį sėdė­damas jo gale, už keleivių. Romanovo ekipažo kėbu­las buvo lengvas, pagamintas iš specialių presuotos medienos ir drobės lakštų, rėmas buvo pagamintas iš plieninių vamzdžių. Elektromobilis galėjo važiuo­ti iki 38 km/h, akumuliatorių srovės pakako šešias­dešimt penkiems kilometrams kelio.

Elektra varomas I. Romanovo savaeigis ekipažas pasižymėjo techniškai pažangia konstrukcija ir ga­lėjo būti sėkmingai naudojamas Rusijos miestų trans­porte. 1901 m. Peterburge įvyko oficialus Romanovo elektromobilių bandymas, kurio tikslas buvo nusta­tyti, ar jie tinka vežioti keleivius. Bandymas buvo itin sėkmingas, ir miesto valdžia net numatė įreng­ti Peterburge elektrobusų eismą dešimčia maršrutų. Deja, šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.

tekstą parengė: http://luxurytransport.lt/kainos/ – prabangių automobilių nuoma Vilniuje

XX a. pradžioje pasirodė nauja transporto priemonė — automobilis.

 

Patiko? Pasidalink

Jogos kilimėlis – sportas, kurį galite nešiotis su savimi

Visiems gerai žinoma, kad joga – tai nuostabi meditacija, įtraukianti fizinį aktyvumą bei padedanti atsipalaiduoti, išlaikyti kūno pusiausvyrą. Joga ugdo lankstumą, jėgą, koordinaciją, mažina stresą bei nerimą, atneša naudos kvėpavimo sistemai. Be to, tai puikus būdas palaikyti tobulas kūno formas, ypač, jei nemėgstate intensyvių, alinančių treniruočių.

Pats didžiausias jogos privalumas yra tas, kad jai nereikia specialios įrangos – mankštai naudojamas tik jogos kilimėlis, o pratimus galite atlikti bet kur: namuose, darbe, išvykoje į gamtą. Tai reiškia, kad jūs neprivalote planuoti savo laiko, bandyti jį derinti su kelionėmis į sporto klubą ar kitais užsiėmimais. Viskas, ko jums reikia – tai patogus ir kompaktiškas jogos kilimėlis, puikiai telpantis į automobilį, kuprinę ar net rankinę.

Jogos kilimėlis taip pat naudingas ir užsiimant kitokio pobūdžio mankšta: gydomaisiais pratimais, aerobika, todėl jis pasitarnaus atliekant ne tik jogai skirtus pratimus.

Svarbu paminėti, kad jogos kilimėlis reikalingas ir prieš bet kokio sporto treniruotes, nes ant jo galima atlikti tempimo pratimus, kuriais paruošiate savo kūną. Pateikiame keletą tempimo ir jogos pratimų, kuriuos rekomenduojama atlikti kasdien.

PRATIMAI

1 pratimas. Atsisėskite ant kilimėlio. Vieną koją priekyje sulenkite 90 laipsnių kampu, o kitą už savęs. Vienos rankos delną padėkite ant priekyje esančios kojos kelio, o kitą ant pėdos. Pastarąjį lėtai spauskite žemyn, o po to lenkitės į priekį krūtinę padėdami ant kelio.

2 pratimas. Jogos kilimėlis turi būti padėtas tiesiai, o jūs atsiklaupę ir į grindis įsirėmę ištiestomis rankomis. Delnų padėtį laikykite ties pečiais. Atpalaiduokite nugarą ir pilvą – tegul jis šiek tiek išlinksta. Tokioje pozoje išlikite ne mažiau nei 5 sekundes ir grąžinkite nugarą į pradinę padėtį. Pratimą atlikite 10 kartų.

3 pratimas. Atsigulkite ant pilvo, rankas atremkite į grindis ir laikykite jas ties savo krūtine. Kojomis įsiremkite į grindis, tarsi stiebtumėtės. Viršutinę savo kūno dalį kelkite rankomis, o kojas lenkiant ties keliais įsitaisykite ant žemės keturpėsčiai. Šioje pozoje būkite 5 sekundes. Tuomet giliai įkvėpkite ir su iškvėpimu ištieskite kojas, rankas vis dar laikydami ant žemės. Po truputį kulnais siekite žemę, išlaikydami kiek įmanoma tiesesnę nugarą.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Joga

Patiko? Pasidalink

KAIP ELGTIS SU KAI KURIOMIS DAŽYMO MEDŽIAGOMIS IR ĮRANKIAIS

Darbo higiena. Kai kurie dažai ir medžiagos, vartojami dažymui, yra daugiau ar mažiau nuodingi. Pavyzdžiui, labai nuodingi yra švino baltieji, vario žalieji dažai; mažiau nuodingi yra chromo geltonieji, chromo žalieji, cinko geltonieji, Berlyno mėlynieji dažai.

Koncentruoti šarmai ir rūgštys taip pat yra stiprūs nuodai. Beveik visi smarkiai garuojantieji skysčiai, kaip acetonas, nitroskiedikliai, ir su jais skiesti dažai (pavyzdžiui, nitroemaliai, nitrolakai), ypač purškiant juos, prisotina orą sveikatai kenksmingais garais ir dulkėmis. Kalkės šiaip nėra nuodingos, bet patekusios į akis, gali jas išėsti tiek, kad žmogus apanka. Terpentinas — taip pat nenuodingas, bet juo dažnai plaunant rankas gali išsivystyti sunkiai pagydomas odos uždegimas — egzema.

Todėl maišant dažus, sausus pigmentus reikia pilstyti pamažu, kad nedulkėtų. Smarkiai garuojančius skysčius reikia laikyti sandariai uždarytuose induose. Skiedžiant koncentruotas rūgštis, reikia po truputį pilti rūgštį į vandenį. Elgiantis atvirkščiai (pilant vandenį į rūgštį), gali įvykti sprogimas.

Po darbo, prieš valgant, net rūkant, rankas reikia visada švariai mazgoti su vandeniu ir muilu. Jei rankos yra įteptos aliejiniais dažais, prieš tai reikia nuvalyti juos žibalu ar benzinu, tik ne terpentinu. Sunkiai valomus lakinius ar pridžiūvusius aliejinius dažus geriau valyti acetonu arba nitroskiedikliu, spiritinius lakus ar politūrą — spiritu (denatūratu).

Patalpas, kuriose buvo dažoma aliejiniais (oksoliniais) dažais, nitroemaliais ar nitrolakais, reikia gerai vėdinti, išvežti senus baldus.

Nuo dulkių, kurios smarkiai sklinda purškiant purkštuvu, reikia saugoti ne tik daiktus, juos uždangstant popierium ar kitais dangalais, bet ir pačiam saugotis. Tam tikslui dėvimos kaukės; jų neturint, — galima apsisaugoti, apsirišus burną bei nosį triguba—keturguba marle.

Teptukų ir šepečių priežiūra. Vandeniniams dažams vartotus teptukus bei dažytuvus pakanka išplauti vandeniu.

Aliejiniams dažams vartotus teptukus, išspaudus iš jų dažų liekanas, reikia išplauti drungnu vandeniu su muilu ir, kad greičiau išdžiūtų, išmušti juos į kokią briauną, o kad nesidraikytų, suvynioti į popierių ir padėti. Karštu vandeniu plaunant, teptukai greičiau išsivalo, bet labai išsiklaipo šeriai. Vien terpentinu išplauti ar jame užmerkti teptukai sukietėja. Dažnai-, naudojamų teptukų galima ir neplauti, o tik, išspaudus aliejinius dažus, pamerkti į vandenį arba žibalą.

Aliejiniams lakams vartotus teptukus taip pat galima užmerkti neplautus į pokosto ir terpentino mišinį, paėmus jų lygiomis dalimis. Jei nenumatoma teptukų greit vartoti, tai jie išplaunami pirma skiedikliu — terpentinu, žibalu, benzinu arba, acetonu, paskui — vandeniu ir muilu.

Nitrolakams vartotus teptukus geriausia iš karto plauti acetonu ar panašiu nitroskiedikliu.

Acetonu arba nitroskiedikliu galima lengvai atmirkyti ir kitais dažais uždžiūvusius teptukus, bet geriau jų neuždžiovinti.

Remtasi informacija: krovinių pervežimas dažant ir https://lt.wikipedia.org/wiki/Derva

Patiko? Pasidalink